„Dzūkų žinios“ pakalbino Kauno Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus (žinomo kaip Velnių muziejus) direktorę Jurgitą Rimkutę-Vainiuvienę, kuri maloniai pasidalino turimomis žiniomis. Tik paklausta ir vos man pasakius, jog garsusis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius gimė Seirijuose, ji iškart pamalonino sakydama: „Jūsų, jūsų, tikrai taip“.
„Lietuva – labai mažas kraštas, bet jis pilnas talentingų žmonių“, – tvirtina pašnekovė. Sako, kad muziejus Kaune labai lankomas. „Mes jau net užsieniečius esame išmokę ištarti šią sudėtingą pavardę. Susidomėjimas šita asmenybe – labai didelis. Juk mes muziejuje turime didesnę dalį autoriaus kūrybos. Žmonės žavisi tapyba: A. Žmuidzinavičiaus peizažai – tai Lietuvos krašto grožis. Jis buvo miško, dangaus, jūros dainius. Ir visa tai „apdainavo“ tapydamas savo darbus. Mes turime nuostabius namus, kuriuose gyveno Marija ir Antanas Žmuidzinavičiai, šalia ir išpuoselėtas sodas, kolekcijos, kurių jis surinko daugiau kaip 20. Taip pat velnių kolekcija: pirmą velnią gavo dar jaunas būdamas, tik grįžęs iš Paryžiaus, organizuodamas Pirmąją dailės parodą. Iš Žemaitijos velnias atkeliauja pas jį į rankas ir – taip užsimezga šitos kolekcijos pradžia, o dabar pritraukia žmonių iš viso pasaulio“, – dėsto.
Ir atrodytų, kad viską apie garsųjį mūsų kraštietį tikrai žinome, jo vardu pavadinta viena rajono gimnazijų – Seirijų A. Žmuidzinavičiaus gimnazija. Tačiau mokytojas, gidas Jonas Malinauskas kartą prasitarė, jog A. Žmuidzinavičius dalyvavo kuriant mūsų Trispalvę vėliavą. Gidas šio fakto paklausia turistų, atvykusių į mūsų kraštą, tačiau retas kuris pasako, labai nustemba sužinoję.
Dalyvavo mūsų Trispalvės kūrime
„Antanas Žmuidzinavičius buvo vienas iš tos komisijos dalyvių, kai buvo siūlomos mūsų vėliavos spalvos. Tai yra labai svarbu“, – patvirtina direktorė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė.
1917 m. Vilniaus konferencijoje, kurioje buvo svarstomas nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimas, A. Žmuidzinavičius dalyvavo Vėliavos komisijos veikloje. Šios komisijos tikslas buvo sukurti naują, tautinę Lietuvos vėliavą. Iš pradžių buvo siūlomos įvairios vėliavos versijos, tarp jų ir žalia, raudona. Būtent Antanas Žmuidzinavičius pasiūlė pridėti geltoną spalvą, kad vėliava būtų šviesesnė ir turėtų daugiau simbolikos. Galutinis vėliavos variantas – geltona, žalia, raudona – buvo patvirtintas 1918 m.
Antanas Žmuidzinavičius prisidėjo ir prie Lietuvos valstybės simbolikos kūrimo.
Kas ta pirmoji Lietuvos Giedrė?
1909 m. spalį Antanas Žmuidzinavičius vedė Mariją Putvinskaitę. 1913 m. kovo 5 d. Antanui ir Marijai Žmuidzinavičiams gimė dukra. „Gimus dukrytei, ją pavadinome Giedre. Tai buvo pirmoji mergaitė, pavadinta tuo vardu. Kad tas vardas išliktų, pasirūpinome jį įtraukti į kalendorių. Legendos autoriui sutikus, vardas buvo pirmą kartą įrašytas 1916 metų „Lietuvos ūkininko kalendoriuje“ kaip lietuvių vardas. Nepasiūlius kurios nors kitos dienos, Giedrės vardą prirašėme prie kovo 5 dienos“, – taip sakė A. Žmuidzinavičius apie Giedrės vardo kilmę ir įtvirtinimą.
Marijos Žmuidzinavičienės broliui Vladui Putvinskiui parašius ir išleidus legendą „Giedrė“, romantizuotą padavimą apie laumę Giedrę, šis vardas tapo plačiai paplitęs Lietuvos vardyne ir dėl šios legendos populiarumo. „Romantinė poema apie laumę Giedrę buvo parašyta. Kai gimė Marijai pirmagimė dukra, ji gavo Giedrės vardą. Tai buvo pirmoji Lietuvos Giedrė. Nuostabi istorija, kurią verta paantrinti, pakartoti arba tiesiog pasakyti, kas nežino, kad nuo Giedrės Žmuidzinavičiūtės prasideda Giedrės vardo tradicija Lietuvoje. Iki tol tokio vardo mergaitės neturėjo“, – paaiškina A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus direktorė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė.
Kas sieja Varviškę ir Palangos vilą?
Žymusis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius mėgo ilsėtis ir kurti Palangoje, viloje Jono Basanavičiaus g. 42, netoli Ronžės upelio. Pastatą XX a. pradžioje (apie 1913 m.) statė grafas Feliksas Tiškevičius. Dailininkas ją įsigijo ir nuo 1949 iki 1966 metų vasaromis čia praleisdavo laiką: piešė ir ilsėjosi. Vilos mansardą pagal jo projektą įrengė kaip dirbtuves. Didžioji dalis gamtovaizdžių peizažų, kuriuose atsispindi Lietuvos pajūris, buvo nutapyti būtent šioje viloje arba jos apylinkėse.
Vila 1993 aisiais įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir pritaikyta kaip memorialinis objektas, saugomas valstybės. „Pats pastatas yra saugomas valstybės, bet nuosavybė iki šios dienos priklauso šeimai. Medinukas labai gražus. Antanas ir Marija Žmuidzinavičiai ten atostogaudavo, ten susirinkdavo daug iškilių Lietuvos žmonių, to meto inteligentų“, – sako pašnekovė.
Netikėtai apsilankius ir geriant arbatą Varviškėje su dailininko proanūkės šeima, net širdį sušildo bežiūrint į Varviškę parkeliavusius A. Žmuidzinavičiaus Palangos vilos langus, kurių dalis ir papuošė jo proanūkės vasaros namelį.
