Užvakar Vilniaus gatvės buvo pilnos emocingų žmonių, vaizdas kaip per Sąjūdžio mitingus, kai buvo protestuojama prieš svetimus. O antradienį, deja, savi protestavo prieš savus.
Apie dešimt tūkstančių protestantų antradienį susirinko į mitingą „Gėdos diena“, norėdami pareikšti savo protestą prieš naujosios valdančiosios koalicijos sudarymą, kuri, anot mitingo dalyvių, yra prorusiška, antisemitinė, pilna prokremliškų politikų.
Mitingo dalyviai pirmiausia rinkosi prie Prezidentūros ir įteikė Prezidentui peticiją su beveik 80 000 piliečių parašų: prieštaraujama naujosios koalicijos sudėčiai ir prašoma ministrais neskirti partinių „Nemuno aušros“ ir Lenkų rinkimų akcijos atstovų. Taip pat Prezidento prašoma taikyti ministrams griežtesnius atrankos kriterijus. Iš Daukanto aikštės protestuotojai patraukė prie Seimo, kur plakatais, pasisakymais išsakė savo pilietinę poziciją dėl naujosios valdančiosios koalicijos. Ten tuo metu Seimo daugumos balsais Ministrų kabineto vadove buvo patvirtinta Inga Ruginienė.
O protesto mitingas surengtas po to, kai pirmadienio popietę naują valdančiąją daugumą suformavę socialdemokratai, „Nemuno aušra“ ir Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija pasirašė koalicinę sutartį ir išsidalino ministerijas bei kitus postus.
Valdančioji Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) vadovaus devynioms ministerijoms, „Nemuno aušrai“ atiteks trys, o į koaliciją naujai prisijungiantys „valstiečiai“ gaus dvi ministerijas. Tai numatyta pirmadienį pasirašytoje koalicinėje sutartyje.
LSDP ir toliau vadovaus Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Socialinės apsaugos, Susisiekimo, Sveikatos, Švietimo, mokslo ir sporto, Užsienio reikalų bei Vidaus reikalų ministerijoms. Koalicijos partneriai taip pat sutarė, kad „Nemuno aušros“ deleguoti atstovai vadovaus trims ministerijoms. „Aušriečiams“ lieka Aplinkos ir Žemės ūkio bei pridedama anksčiau Sauliaus Skvernelio „demokratams“ priklausiusi Energetikos ministerija.
Savo ruožtu Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovai vadovaus Ekonomikos ir inovacijų bei Teisingumo ministerijoms.
Nors naujųjų ministrų pavardės dar neįvardintos, tačiau jau aiškėja, kokių ministrų naujajame kabinete tikrai neliks. Panašu, kad su savo postu teks atsisveikinti laikinajam susisiekimo ministrui Eugenijui Sabučiui, nes jis įklimpęs į „čekučių“ skandalą. Teisingumo ministro poste nematysime ir Rimanto Mockaus, kurį delegavo „Nemuno aušra“, pats savęs naujajame ministrų kabinete nemato aplinkos ministras Povilas Poderskis. Keisis Energetikos bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijų vadovai, nes, naujojoje koalicijoje nedalyvaujant „demokratams“, jos atiteko kitoms partijoms.
Prognozuojama, kad keisis ir kultūros ministras, nes šiai ministerijai vadovaujantis Šarūnas Birutis sulaukė Prezidento G. Nausėdos kritikos. Kas jį pakeis, kol kas nežinoma. Kadangi Teisingumo ministerija atiteko naujiesiems koalicijos partneriams, tai Prezidentas šios ministerijos vadovo kėdėje mato Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovę Ritą Tamašunienę.
Akivaizdu, jog didžiausia naujosios koalicijos problema tapo prieštaringai vertinamos „Nemuno aušros“ pakartotinis įtraukimas į naujai suformuotą valdančiąją daugumą. Verta prisiminti, jog dėl „aušriečių“ vyksta du ikiteisminiai tyrimai – vienas dėl partijos lyderio veiksmų, kitas – dėl rinkimams panaudotų pinigų.
Nors praėjusį rudenį, po Seimo rinkimų, juos laimėję socialdemokratai dievagojosi, jog nedirbs kartu su „Nemuno aušra“ (tai tvirtino ir liūdnojo vaizdo Blinkevičiūtė, ir dar liūdnesnio Paluckas), valdančiųjų gretose „aušriečių“ nepageidavo ir Prezidentas, tačiau jie atsirado valdančiojoje koalicijoje. Žinoma, tada galėjo viskas dėliotis kitaip, jei ne „demokratų“ vado Sauliaus Skvernelio kaprizai – nepriimti į koaliciją „valstiečių-žaliųjų“. Socdemai tada pasidavė S. Skvernelio diktatui ir vietoj „valstiečių“ pasikvietė „aušriečius“.
Dabar, formuojant naująją koaliciją, buvo galima išvengti „aušriečių“, jei vėl savo principų nebūtų iškėlęs tas pats S. Skvernelis. Tada jo užknisti socdemai metė Saulių per bortą, pasirinko „valstiečius“ ir, pritrūkę esminės daugumos, vėl „aušriečius“.
Prezidentas, kaip jam jau įprasta, neišlaiko tvirtos pozicijos: tai jam „aušriečiai“ nepriimtini, tai šiek tiek pasitaisę, tai vis tiek negeri. Bet ką daryti, jei be jų nepavyksta sudaryti realios valdančiosios daugumos? Juk mažumos Vyriausybė pasmerkta konvulsijoms ir pirmalaikiams Seimo rinkimams.
Kai Prezidentas trypčioja ir nerodo raumenų, o valdantieji lipdo valdančiąją koaliciją iš dalies prieštaringai vertinamų politinių jėgų, tai tenka savo žodį tarti pilietinei visuomenei, kuri, ačiū Dievui, jau nebemiega.
