Pivašiūnai – viena garsiausių piligrimystės vietų Lietuvoje, sutraukianti begales maldininkų iš visos Lietuvos. Šiemet švęsti tradiciniai Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Žolinės) atlaidai, paminėtas ir Pivašiūnų bažnyčios 200 metų jubiliejus. Iškilmėse, kurios vyko nuo rugpjūčio 14 iki 22 d., dalyvavo ir gausus Lazdijų krašto maldininkų būrys. Visą savaitę kiekvieną dieną kviesta melstis vis kita intencija – už dvasininkus, katechetus, mokytojus, „Carito“ darbuotojus, už ligonius, šeimas, jaunimą.
Pivašiūnų bažnyčia, mininti 200 metų jubiliejų, yra žinomiausia Kaišiadorių vyskupijos šventovė po Katedros, o joje švenčiami Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų atlaidai – pagrindiniai vyskupijos atlaidai. Pivašiūnų bažnyčia įtraukta ir į nacionalinį Jono Pauliaus piligrimų kelio maršrutą.
Švč. Mergelė Marija Nuliūdusiųjų Paguoda traukia maldininkus, piligrimus į Pivašiūnus, kur jie patiria Dievo malonių. Nuo senų laikų čia garsus Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas, skleidžiantis meilę ir ramybę bei guodžiantis tikinčiųjų širdis. 1988 m. paveikslas vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintomis karūnomis, jam suteiktas „Nuliūdusiųjų Paguodos“ titulas. Didžiųjų atlaidų pagrindinė diena kasmet švenčiama rugpjūčio 15 d., atlaidai šioje šventovėje trunka visą savaitę iki rugpjūčio 22 d. – Švč. M. Marijos Karalienės šventės.
Praeitą penktadienį buvo paskutinė galimybė sudalyvauti šiuose atlaiduose, visiems drauge pasimelsti ir padėkoti Dievui už visas jo malones. „Čia mano tėviškė. Kasmet atvažiuoju į Žolines, nepraleidžiu nė vienų metų, aplankau tėvų kapelius, užsakau šv. Mišias už visus artimuosius, padėkoju Švenčiausiai Mergelei Marijai už jos malones, prašau sveikatos šeimai, sukalbu poterėlius ir už kaimynes, atsivežu nešventintus rožančius, čia kunigėlis pašventina. O labiausiai dėkoju Švenčiausiai Marijai, prie jos paveikslo ir pinigėlių paaukoju, ir pasimeldžiu, ir prašau visiems sveikatos ir taikos“, – sakė sutikta Onutė iš Lazdijų, nešina Žolinės puokštelėmis. Paklausta, kam tiek daug reikia, prisipažino, kad jau tokia tradicija: kaimynės, draugės prašo parvežti pašventintų žolynų iš Pivašiūnų, dar ji ir po šventą paveikslėlį pridedanti. Visą šventinę savaitę vietos bendruomenė kvietė į įvairius pramoginius bei kultūrinius renginius, o amatininkų, tautodailininkų, prekybininkų mugėje buvo galima įsigyti įvairių dirbinių, paragauti skanėstų ir susipažinti su vietiniais amatais. Svarbiausios mugėje, žinoma, Žolinės puokštelės, rišamos iš javų, linų, vaistažolių, kaimo darželių gėlių, jos Pivašiūnuose šventinamos visą savaitę. Pivašiūnų ir aplinkinių kaimų bitininkai siūlė savo medaus. Tiesa, visi, kaip susitarę, sakė, jog jų krašte tik pavasarinio medaus prisukta kiek daugiau, paskui jau buvę mažai. „Turime tik pavasarinio medaus. Visas kitas išparduotas“, – sakė pakalbinta bitininkė. Kokie atlaidai ir be atlaidinių saldainių: populiariausi – gaideliai. „Vaikystėje juos labiausiai mėgome. Dabar nešu anūkams“, – sakė senjorė. Ir pyragų, ir kitų gardumynų, ir šventų paveikslėlių, rožinių, kryželių, dargi amatininkų rankomis pagamintų puodynių, medžio dirbinių – visko čia buvę apstu.
