Pakalbėkime apie kišenpinigius vaikams. Kiekviena šeima tai sprendžia savaip: vieni kišenpinigius vaikams skiria kas savaitę, kiti – už atliktus darbus, treti visai neduoda. Kaip elgiasi mūsų rajono tėveliai? Ar jų atžalos gauna kišenpinigių, kiek ir už ką? Daugelis sutiko pasidalinti savo patirtimi, tačiau, anot kalbintų, tai labai subtilus reikalas, keliantis daug diskusijų.
Vyresnės mamos dalijasi savo patirtimi, pastebi, kad jauni tėveliai dabar elgiasi kitaip. Abituriento mama pasakoja, kad kai sūnus buvo mažesnis, duodavo kiekvieną dieną po keletą eurų – tikrai ne tiek ir daug, jam to ir nereikėjo. Kai paaugo, skirdavo 15–20 eurų. Anot mamos, dažnai sūnui dar ir likdavo, buvęs taupus. Dabar jau dvyliktokas ir skirs 100 eurų mėnesiui – prieš studijas tai būsianti gera praktika, kaip reikėtų planuoti savo išlaidas.
Kita mama sako, kad pernai ji duodavo kišenpinigių, skatindavo dukrą piniginėmis premijomis ir už gerus darbus, elgesį. Kaip bus šiemet – dar tiksliai pasakyti negali.
Įdomu tai, kad kišenpinigiais vaikams labiau rūpinasi mamos, tačiau dažna prisipažino, kad šiuo klausimu neturi nuomonės, kaip ir kiek jų reikėtų duoti. Tiesa, nekontroliuoja, kur atžalos išleidžia kiekvieną centą, bet pastebi, kad vaikas turi žinoti: jeigu bus išlaidžiaujama neskaičiuojant pinigų – jų gali pritrūkti.
Vyresnės mamos teisinosi, jog jų požiūris kitoks – griežtesnis. Prisipažino, kad pinigais vaikams niekada nesišvaistė ir nesišvaisto: daug neduodavo, tam tikrą sumą skirdavo savaitei – pietums. „Jei praleisdavo per dieną – jo ar jos reikalas“, – toks dažnas atsakymas buvęs. Papasakojo ir apie išlaidas studentams, kurios ženkliai padidėja, kai vaikai išvažiuoja iš namų. Viena mama pasakoja, kad studentei ne per daug pinigų duoda, dukra užsidirbti stengiasi. „Kartais pasako, kad ir daugiau pinigų būtų gerai, bet jeigu kavinukėje kavos su pyragėliu gali nusipirkti su draugėmis, tai, manau, kad situacija nėra bloga“, – sako moteris, pridurdama, kad jaunimas iš provincijos – taupūs, moka gyventi.
Kiti gi kalbinti prisiminė savo mokyklos laikus prieš 35–40 metų, sakydami, kad pietums duodavo tėvai 35 kapeikas. O 50 kapeikų buvo dideli pinigai – ir to užtekdavo. Tik vėliau vaikai ėmė lakstyti į parduotuves traškučių pirkti, anksčiau užtekdavo pavalgyti mokyklos valgykloje. Dabar pastebi, kad vaikai leidžia jiems duotus kišenpinigius ne tik maistui – pinigai panaudojami elektroninėms cigaretėms. Tėveliams reikėtų rimčiau žiūrėti į šitas išlaidas. Anot pašnekovės, būdavo atvejų, kai jaunimėlį „prie kebabinių, ant kalniuko sugaudavo policija „veipinant“.
„Neišleisk per vieną dieną, nes dar 30 dienų laukia“, – pataria kita mama savo atžalai, dar tik pradedančiam mokytis, kaip dabar madinga sakyti, finansinio raštingumo.
Jauna mama, auginanti pirmoką ir penktoką, sako, kad penktokui perveda pinigėlius į kortelę, tačiau kišenėje berniukas visada turi ir grynųjų pinigų, o štai pirmokas dar visur kartu su tėveliais keliauja, kas reikalinga ar ko jau labai nori – nupirkta. Kol kas vienas niekur nevaikšto, tad ir kišenpinigių jam nereikia. Penktokui grynaisiais pinigais duoda 10 eurų. „Turi turėti grynųjų pinigų, nes po mokyklos bėga į treniruotes, tad atsigerti ar kokią bandelę nusiperka. Kartais būna taip užimtas, iš vienos veiklos bėga į kitą, nėra kada pirkti, pinigus leisti, tada pinigai lieka. Lekia, skuba, kad nepavėluotų į užsiėmimus ir nusipirkti nieko nespėja“, – pastebi. Grynųjų pinigų duoda, nes nori, kad sūnus matytų, kiek jis dar turi ir ką gali nusipirkti. „Kiek yra kortelėje – vaikai nežino, tai skambina tėvams, klausia“, – dėsto. Būna, kad kartais ima ir pritrūksta savo reikmėm, tai panaudoja dalį savo santaupų, o kai turi atliekamų – vėl meta į savo taupyklę. „Tačiau savaitgalius leidžia kartu su tėvais, laisvadienių norams jau neleidžiami kišenpinigiai. Kartais juk būna, paklausia, ar gali picą užsisakyti, tai, aišku, kad mes sumokame“, – neslepia mama. Dar atkreipė dėmesį, kad vaikai moka susitvarkyti savo piniginius reikalus greituoju būdu – pas senelius, jei šie gyvena kur netoliese. Juk seneliai linkę anūkams ir pagelbėti, ir palepinti, dažnai jie ir yra jų sąjungininkai.
„Kai pasibaigia pinigai – nieko nereikia, kai turi – gerai“, – šypsosi mama. Pasak jos, reikia, kad vaikai išmoktų, žinotų ir suprastų, kad gyvenime bus visokių dienų – ir kai turės pinigų, ir kai bus striuka.
Pasidžiaugia, kad sūnus tvarkosi su savo išlaidomis pakankamai neblogai, neturi žalingų įpročių, o ir tėvų pavyzdys – puikus, šeimoje niekas nerūko. „Sportuoja sūnus, nerūko. Socialinėje erdvėje pamatęs, kuo gali baigtis žalingi įpročiai – tai sprogo elektroninė cigaretė, tai kažkas ligoninėje atsidūrė parūkęs ir apsinuodijęs – tai labai veikia ir atgraso. O ir pats sūnus sako, kad jis – sportininkas ir turi gyventi sveikai, žada nerūkyti. Kaip bus ateityje, nežinau, kol kas lyg ir viskas gerai, problemų neturime“, – kalba mama.
