Kiekvienam žmogui jubiliejus tai lyg kalniukas, ant kurio užlipus dera trumpam sustoti, pažvelgti į nueitą kelią, įvertinti visa, kas nuveikta, kuo džiaugtasi, dėl ko liūdėta, pamatyti, kas laukia ateityje.
Ant tokio per šešis dešimtmečius supilto gyvenimo kalno užvakar trumpam sustojome kartu su visiems mūsų kraštiečiams pažįstamu žmogumi Artūru Margeliu.
Jis daugiau nei tris dešimtmečius dirba savo krašto žmonių labui rajono Taryboje, iš jų beveik du dešimtmečius buvo renkamas rajono meru ir mero pavaduotoju. A. Margelis nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios rūpinosi Lazdijų krašto augimu ir klestėjimu, jo pastangomis Lazdijai kasmet keitė savo veidą, gražėjo, jam vadovaujant Lazdijų rajono savivaldybei, buvo įgyvendinta gausybė prasmingų projektų, kurie turi išliekamąją vertę. Jis iki šiol aktyviai dirba Taryboje, taip pat sėkmingai ūkininkauja savo tėvų ir senelių žemėje.
Apie prabėgusius metus, atliktus darbus, gyvenimo džiaugsmus ir nuoskaudas, meilę savo gimtajam kraštui ir svarbiausias vertybes bei jubiliejinę kelionę traukiniu „Dzūkų žinios“ kalbasi su A. Margeliu.
– Ką Jums reiškia šis jubiliejus, ar tas solidus skaičius Jums svarbus?
– Paprastai jubiliejų nesureikšminu, bet vis tiek pagalvoju, kiek pragyventa, kas padaryta. Jubiliejus priverčia susimąstyti.
– Esate vietinis, čia gyvenate nuo vaikystės. Ar nebuvo minčių išvažiuoti į didmiestį?
– Taip, esu šio krašto žmogus, dabar gyvenu ten, kur vaikystėje augau. Man niekada nebuvo minties išvažiuoti kitur. Kai studijavau kituose miestuose ar buvau paimtas į sovietų kariuomenę, visada jaučiau nostalgiją savo tėviškei, norėjosi kuo greičiau sugrįžti į namus. Gyvenau kurį laiką Pakruojo rajone, bet tai nebuvo mano vieta, labai norėjau grįžti į savo kraštą. Su žmona sugrįžome į Stebulius, ten pagyvenome kelerius metus, o paskui įsikūrėme Vartų kaime. Tiesa, kurį laiką gyvenau Lazdijuose, tuo metu, kai dirbau meru, nes reikdavo anksti išvažiuoti į darbą, vėlai iš jo sugrįždavau. O dabar jau septyneri metai kaip esu sugrįžęs į tėviškę, į Vartų kaimą.
– Politikoje esate praleidęs didžiąją savo sąmoningo gyvenimo dalį. Tada, kai pradėjote politiko kelią, nebuvo profesionalių politikų. Iš ko mokėtės?
– Politikoje esu nuo Sąjūdžio laikų, jau daugiau nei trys dešimtmečiai dirbu rajono Taryboje. Mano vertybiniai dalykai ir suvokimas apie politiką atėjo iš sovietmečio, daug supratimo apie patriotizmą, Tėvynės meilę sužinojau iš tėvų ir senelių. Mūsų šeimoje buvo jaučiama neapykanta sovietiniams okupantams. Nuo mažų dienų girdėjau patriotinius pokalbius šeimoje, buvo klausomasi „Amerikos balso“, „Laisvojo radijo“. Nebuvau nei spaliukas, nei pionierius, tėvas buvo griežtas tuo atžvilgiu, neleido stoti į okupantų organizacijas. Žinoma, Sąjūdžio laikais į politiką atėjo daug tokių žmonių, kurie neturėjo tokio auklėjimo, tokios patriotinės patirties kaip aš.
Manau, kad savivaldybėje buvo daugiau ūkinės veiklos nei politikos, todėl pradžioje gal ir nereikėjo specialių politikos žinių, o praktinių dalykų buvau išmokęs, nes mūsų šeima visais laikais ūkininkavo, tai išmaniau ūkinius reikalus.
– Kiek laiko dirbote meru?
– Šešiolika metų buvau meras ir trejus metus vicemeras, iš viso devyniolika metų savivaldybės vadovybėje.
– Kaip keitėsi mero statusas, kai Jūs dirbote ir dabar?
– Anksčiau meras buvo renkamas Taryboje, o paskui pakeitė įstatymą ir įteisino tiesioginius mero rinkimus. Anksčiau meras buvo atstovaujamoji valdžia, o dabar padarytas vykdomąja valdžia. Manau, kai meras buvo tiesiogiai renkamas ir buvo atstovaujamoji valdžia, buvo pats geriausias variantas. Valstybė vis eksperimentuoja, nežinau, ar tai gerai.
– Jei prakalbome apie mero instituciją, tai pasakykite, kaip vertinate dabar nustatytas tris mero kadencijas? Kokie šios nuostatos pliusai, kokie minusai?
– Jei žmonės išrenka ir meras gerai dirba, tai kam tos kadencijos? Nemanau, kad gerai kadencijų ribojimas, kurį nustatė Seimas. O pats Seimas vis nesugeba riboti savo narių kadencijų. Jei toje pačioje srityje ilgai ir sėkmingai dirbi, tai patirtis auga ir kompetencijos didėja. Tai reiktų branginti.
– Kaip, Jūsų nuomone, pasikeitė Lazdijai per paskutinius du dešimtmečius?
– Mano kadencijos laikotarpiu teko įgyvendinti daug didelių projektų – mokyklos, kultūros centras, įstaigos – daug svarbių objektų kartu su Taryba buvo sutvarkyta. Lazdijai stipriai pasikeitė, tik labai gaila, kad mažėja rajono gyventojų skaičius. Dabar rajone vyrauja vyresnio amžiaus žmonės, sumenkęs gimstamumas, aktyvi migracija. Situacija nekokia.
– Prieš daugiau nei šešerius metus palikote mero kėdę. Ar buvo nelengva įveikti tą gyvenimo pasikeitimą?
– Nieko labai sudėtingo nebuvo, čia tik visur buvo prirašę apie tai visokių gandų. Mano tėvai nuo senų laikų dirbo žemę, tai man sugrįžti prie žemės tikrai nebuvo sunku. Ir meru dirbdamas, dirbau ūkyje, o tada, išėjęs iš merų, ėmiausi ūkio iš esmės.
– Pripažinkite, tai buvo radikalus pasikeitimas. Kas padėjo stabilizuoti gyvenimą?
– Šeima, darbas ūkyje, kur vėl atradau prasmę, darbas su technika. Nieko nėra amžino, eini į rinkimus ir nežinai, ar išrinks, ar ne. Dėl šių permainų nejaučiau didelės tragedijos.
– Kai išėjote iš mero pareigų, ar buvo daug žmonių, kurie pakeitė santykį su Jumis?
– Buvo visokių apsimetusių. Visą laiką tokių buvo ir bus, manau, kad tai sovietinis palikimas. Tokios situacijos išgrynina santykius. Aš su tokiu žmogumi bendraudamas apsimetu, kad nesuprantu jo pasikeitusio požiūrio.
– Jei dabar būtumėt meras, ką darytumėte kitaip, nei dabar daroma?
– Tai atskira tema, čia daug reiktų kalbėti. O jei trumpai – viską daryčiau greitai ir operatyviai, netęsčiau projektų penkerius ar šešerius metus, nes, kai projekto įgyvendinimas ilgai tęsiasi, žmonėms nusibosta ilgai laukti rezultatų. Mano principas – viską daryti greitai, netempti gumos.
– Ką Jums gyvenime reiškia šeima?
– Šeima mano gyvenime užima svarbiausią vietą, nuo šeimos viskas ir prasideda. Kai gyveno mano seneliai ir tėvai, tai mes nematėme jokių skyrybų, jie darniai gyveno. Aš taip pat šeimoje gyvenu pagal visas tradicijas, katalikiškai. Šeima yra viskas.
– Ar anksti sukūrėte šeimą?
– Man tada buvo 21-eri. Tuo metu tai neatrodė labai anksti, buvo daug šeimų, kurios tuokdavosi nuo 18 metų.
– Ar pritariate posakiui „Anksti kėlęs ir anksti vedęs – nesigailėsi“?
– Mano atveju šis posakis tikrai galioja. Mano žmona Lina yra žiemgalė, kilusi iš Žeimelio. Jei mes kartu gyvename 38 metus, tai, vadinasi, ji – gera žmona, jei būtų bloga, tai nebūtume tiek metų gražiai kartu nugyvenę. Per tuos metus iš žiemgalės tapo tikra dzūke. Ji yra man labai gera draugė, ji – mano gyvenimo draugė.
– Kas Jus džiugina ir kas liūdina šiandieniame gyvenime?
– Džiugina tai, kad visus savo gražiausius gyvenimo metus atidaviau gimtajam kraštui, mūsų žmonėms. Liūdina, kad gyvenimas toks trumpas, bet šioje vietoje nieko pakeisti negali. Džiugina anūkai, kurie greitai auga. Smagu, kad ir mūsų su Lina vaikai liko Lazdijų krašte, kad pasuko link žemės ūkio. Atsimenu, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, tėvui pasiūlė atsiimti senelių žemes. Jis abejojo, ar sugebėsime ją dirbti, tik iš trečio karto atsiėmė. Pradėjome nuo nulio, o dabar matome, kad sugebame tą žemę dirbti ir gauti gerą rezultatą.
– Kas Jums yra laimė?
– Šeima, anūkai, artimi žmonės. Laimingas, kad dar esu sveikas.
– Ar jubiliejaus proga bus rimtas balius?
– Per gyvenimą būta daug balių, todėl šį jubiliejų pažymėsime kitaip – traukiniu iš Mockavos su artimiausiais žmonėmis važiuosime į Varšuvą. Ten jau užsakyta nakvynė, planuojame aplankyti muziejus, nueiti į koncertą.
– Ko norėtumėte sau palinkėti jubiliejaus proga?
– Jei nuo manęs priklausytų, tai norėčiau sau palinkėti sveikatos. Nes, jei jos neturi, tai visa kita praranda prasmę.
