Tuo metu, kai daugelis šalies savivaldybių skundžiasi, kad ugdymo įstaigose trūksta pedagogų, o apie jaunus, ką tik studijas baigusius, pedagogus gali tik pasvajoti, Lazdijai su tokiomis problemomis nesusiduria, kasmet mokyklas ir kitas ugdymo įstaigas papildo nauji pedagogai.
Ypač smagu, kad Lazdijuose šiemet darbą pradėjo ką tik studijas Vytauto Didžiojo universitete baigusi Skaistė Jaciunskaitė. Dar maloniau, kad Skaistė yra Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos auklėtinė. Prieš kelerius metus, baigusi šią gimnaziją, Skaistė į ją sugrįžo kaip mokytoja. Ji Lazdijų gimnazijoje veda technologijų pamokas, taip pat turi auklėjamąją klasę, o Veisiejų Sigito Gedos gimnazijoje dėsto biologiją.
Apie profesijos pasirinkimą, meilę gimtajam kraštui ir bendravimo džiaugsmą su jaunimu, „Dzūkų žinios“ kalbasi su biologijos ir technologijų mokytoja S. Jaciunskaite.
– Papasakokite apie save: kur gimėte, augote, kokią mokyklą baigėte, kur studijavote, kokią specialybę pasirinkote?
– Gimiau ir augau Lazdijuose, mokiausi taip pat Lazdijuose, baigiau M. Gustaičio gimnaziją. Studijuoti pasirinkau pedagogiką – biologiją ir technologijos kryptis Vytauto Didžiojo universitete, Kaune.
– Kodėl pasirinkote pedagogo profesiją? Kada nusprendėte, jog pasuksite mokytojo keliu?
– Pasirinkdama pedagogikos studijas, neturėjau minties, jog eisiu dirbti mokytoja. Žinoma, per studijų metus domėjausi šiuo darbu ir jo galimybėmis, bet tai mano nuomonės nepakeitė. Bet paskutiniais studijų metais, galima sakyti, per vieną naktį supratau, kad mokytoja būsiu. Su jaunimu sutariu puikiai, žinių turiu pakankamai, taip pat gavau stiprų šeimos palaikymą. Ir štai, aš čia.
– Ar įsivaizdavimas apie šią profesiją, kurį turėjote studijų metais, nepakito, pradėjus dirbti mokykloje?
– Galiu pasakyti tik tiek, kad šios profesijos pateikimas yra gerokai perdėtas. Su tokia nuomone ir atėjau – čia labai gerai nebus. Bet dabar sakau, kad nežinau, ar galėjau gauti geresnį darbą, nei šis.
– Kodėl apsisprendėte sugrįžti dirbti į savo buvusią gimnaziją? Ar čia kas nors pasikeitė per tuos metus, kai studijavote?
– Mano noras buvo paprastas – jei dirbti mokytoja, tai tik ten, kur tave kiekvieną dieną pasitinka žmonės, prie kurių užaugau.
– Ar nebuvo noro ieškotis darbo sostinėje ar kituose didmiesčiuose? Kas Jus traukia į Lazdijus? Kokius matote šio krašto privalumus?
– Pakankamai užteko pajausti didmiesčio gyvenimą studijų metais, kad suprasčiau, jog nenoriu kurti gyvenimo ten. Mėgstu gamtą, ramybę, viską, kas yra čia, Lazdijuose.
– Sakoma, kad savo gimtinėje pranašu nebūsi. Ar nebuvo nerimo, grįžtant į savo gimnaziją?
– Buvau visiškai rami, grįždama į savo gimnaziją, juk visada galima gyvenime kažką pakeisti. Ne išimtis ir šis darbas bei jo vieta.
– Sakoma, jog bus siekiama, kad pedagogo profesija taptų prestižine. Kaip Jums atrodo, ko reikia, kad šis siekis taptų realybe?
– Reikalingas visuomenės požiūris į mokytoją, kaip į žmogų, formuojantį mūsų šalies ateitį. Taip pat turi būti suteikta daugiau pasitikėjimo ir galimybių kūrybiškai dėstyti savo mokomuosius dalykus, taikyti modernius metodus, mažiau biurokratijos ir daugiau dėmesio darbui su vaikais. Kas svarbu ir kuo tikrai galiu pasidžiaugti Lazdijų gimnazijoje, tai stipria kolektyvo bendruomene. Visapusiška pagalba čia tikrai yra stipri.
– Kas Jus džiugina dabartiniame darbe?
– Labiausiai džiugina vaikų šypsenos, kai matau rezultatus, ties tuo, kur dirbu.
– Kokie Jūsų pomėgiai? Ar bus galima juos realizuoti Lazdijuose?
– Man patinka teikti grožio paslaugas. Savo pomėgius tikrai gebu pritaikyti ten, kur esu, todėl gyvenimas mažame mieste man netrukdo.
– Kokią save matote po dešimties metų?
– Gyvenimas pilnas įvairių atsitiktinumų ir posūkių, todėl sunku pasakyti, kas bus po dešimties metų. Pagyvensime – pamatysime.
