Valančiūnų kaime prie Dulgo ežero Ramunė Vėlyvytė kartu su vyru britu Hughu įkūrė sodybą „Get Lost Cabins: Geltonasis namelis“, į kurią kviečiami norintys ištrūkti iš miesto šurmulio. Sklypą jiedu įsigijo dar 2021 metais, šiandien jau gyvena nuolat, priima ir svečius. Tiesa, dabar jiems draugiją palaiko šuo Pipiras, atkeliavęs čia iš Alytaus gyvūnų prieglaudos, ir trys atklydę katinai.
Ilgai taupė savo svajonių projektui
Ji – kilusi iš Suvalkijos, tačiau tėvai atsikraustė į Lazdijų rajoną, tad vasaromis čia leisdavo daug laiko. Dzūkija traukė. Šios vietos šalia nediduko, pailgo Dulgo ežero, ieškojo dar gyvendami Danijoje. Metus laiko jie naršė skelbimus. Vieną vasarą, grįžę iš Danijos, važinėjo po visą Lietuvą, ieškojo vietos savo namams ir svečiams. „Gal šimtą sklypų apžiūrėjome“, – prisipažįsta. Sutapimas ar ne, bet būtent šį sklypą buvo aplankiusi Ramunės mama, jai ši vieta patiko, patiko ir jiems. „Atėjome ir pajutome, kad tai mūsų“, – patikina Ramunė. Paskutiniai gyventojai čia gyveno apie 1970-uosius metus, jie net sodybą nusikėlė, tad lietuvaitė ir britas stovėjo visiškai tuščiame sklype, žvelgė į ežero mėlynę pilni tikėjimo, kad čia bus laimingi, čia bus jų namai. „Nei keliukų, nei vandens nebuvo, tik elektros stulpas, tad elektrą pasijungti galėjome, vandens gręžinį reikėjo pasidaryti, o ir keliukus“, – pasakoja. Naująjį savo namą jie pasistatė, anot kaimynų, beveik toje pačioje vietoje, kur stovėjo senoji troba. „Dar gyvendami Danijoje pradėjome statyti sau namą, žinojome, kad norėsime ir svečių namukų“, – tvirtina. Trejus metus jie gyveno tarp Danijos ir Valančiūnų kaimo: pamažu kūrėsi, važinėjo po Danijos parduotuvėles, ieškodami vintažinių baldų, dekoro detalių, rinko įdomesnius daiktus savo ir svečių namelių interjerui kurti – viską parsiveždavo į Valančiūnus. Tad nenuostabu, kad čia jaučiamas daniškas braižas. „Norėjome tokio stiliaus, kad ir modernu būtų, bet su vintažo prieskoniu. Tačiau bandome įkomponuoti ir lietuviškus elementus, pvz. lovas puošiame audeklais, ieškome vietinių dirbinių dekorui“, – tikina Ramunė.
Tam, kad įkurtų savo svajonių sodybą, jiedu pasinaudojo ir Kaimo plėtros projekto – ES lėšomis, investavo savo asmenines santaupas. „Turėjome tokią svajonę. Dirbome. Ilgai taupėme. Padėjo ir šeima“, – patikina. Ramunė ilgą laiką, apie 15 metų, dirbo IT specialiste. Jos vyras – anglų kalbos mokytoju. „Su turizmu buvome visiškai nesusiję, nors patirties šiek tiek turėjau, nes padėjau tuo užsiimti savo tėvams, tad žinau šio verslo subtilybes. Žinoma, skaičiavome prieš įsigydami“, – prisipažįsta. Ramunė šešerius metus gyveno Danijoje, ten ir susipažino su savo vyru britu, ten ir susituokė. „Labai norėjau grįžti į Lietuvą. Išvažiavau pusei metų į Daniją, pasilikau ilgesniam laikui“, – pasakoja. Prisikalbino ir vyrą apsigyventi Dzūkijoje, vis atsiveždavo vasaroti į tėvų sodybą prie Šlavantėlio ežero, o kadangi pagal išsilavinimą jis – biologas, tad jam čia labai patiko ir miškai, ir ežerai.
Geltonasis ir mėlynasis nameliai
Metė darbus, sugrįžo iš Danijos, pagyveno kurį laiką pas tėvus, kol įsikūrė sau namus, dabar jau metai laiko nuolat gyvena Valančiūnų kaime. Įsigytame sklype pirmiausia pasistatė sau namą. Turi du namukus – geltonąjį ir mėlynąjį – svečiams. „Tai nameliai miesto žmogui – modernūs, su visais patogumais, norinčiam atitrūkti nuo miesto, bet nenorinčiam palapinėje gyventi“, – teigia.
Kodėl būtent tokios spalvos? „Šias spalvas parinko mano vyras. Jie simbolizuoja dangaus mėlynę ir saulę“, – paaiškina Ramunė. Geltonasis – su dviem atskirais miegamaisiais, gali apsistoti iki 6 žmonių. Naujai įrengtas, jaukus, su visais patogumais: virtuve, kondicionieriumi, kepsnine. Mėlynasis dar kuriamas, talpins iki 4 žmonių. „Pastarasis dar neįrengtas iki galo, dar vyksta vidaus įrengimo darbai. Dalį patys darome, savo rankomis, dalį – statybų specialistai. Jau, tiesą sakant, į pabaigą. Svarbiausia, kad namukai – atokiai nuo žmonių ir šurmulio, modernūs, su šildomomis grindimis. Laukia svečių visus metus: ir žiemą, ir vasarą“, – teigia.
„Get Lost“ verslas startavo šią vasarą
Ši vasara buvo jų verslo pradžia. Džiaugiasi, kad svečiai ne tik surado „Get Lost“ – visą vasarą čia jų netrūko. „Socialiniuose tinkluose paskelbėme. Mūsų nuostabai, gana greitai mus surado“, – pasidžiaugia. Pagyventi norinčių atokiai nuo civilizacijos, kur net nuo kelio jokių pravažiuojančių automobilių garsų nesigirdi, tikrai yra. Paaiškina ir pavadinimo „Get Lost“ kilmę: „Juk iš tikrųjų taip ir yra, kad nelabai lengva mus surasti. Siunčiu puslapio ilgio instrukcijas žmonėms, kad mus surastų. Viena vertus, parodo, kad čia atoki, rami, net ne taip lengvai randama vieta. Bet antra reikšmė, kurią Get Lost posakis turi anglų kalboje, labiau perkeltinė ar metaforinė – atitrūkti nuo šurmulio, pasimėgauti lėtu laiku skaitant knygą ar žiūrint į žvaigždes“. Abu daug bendrauja anglų kalba, tad ir pavadinimą pasirinko šia kalba. „Juolab, kad norime į Lietuvą pritraukti užsieniečių“, – prasitaria. Kol kas jų svečiai – tai lietuvaičiai ar lietuvaitės, ištekėję, vedę kitų tautų žmones. „Iš Belgijos, iš Britanijos. Kitais metais atvyks ilsėtis iš Slovėnijos. Tačiau daugiausia atvykdavo poilsiautojų iš Lietuvos didmiesčių: Vilniaus, Kauno, Alytaus. Tie, kurie vertina atokumą ir už tai gali susimokėti.“ Anot pašnekovės, vietiniai, matyt, turi kur leisti laiką gamtoje: kas savo sodybose, kas pas draugus, giminaičius. Tačiau norėtų, kad šią vietą atrastų ir vietiniai – pamažu ir atranda. „Vienas meistras, dirbęs prie mūsų namelių, taip pamėgo šią vietą, kad buvo vienas pirmųjų mūsų svečių. Ypač čia mėgsta grįžti žvejai“, – pasidžiaugia.
Kaip sekasi pragyventi iš sukurto verslo? „Po truputį – ir iš santaupų, ir jau iš verslo pragyvename. Ateityje tikimės pragyventi iš šio verslo“, – sako.
Ar atsiras dar kitos spalvos namelis? Ateityje galbūt pirtelę statys, kubilą jau turi, gal atsiras ir šiltnamis, ir daržas, nors dirva ne itin derlinga – smėlis, labiau turizmui, nei daržininkystei tinka. Keletą obelų, kriaušių jau pasodinę – sodo pradžia yra, šilauoges augina ir smidrus, laikys ir vištas. „Dabar ir patys, ir svečiams patariame iš mūsų kaimynų įsigyti kiaušinių, sviesto, sūrių. Tai labai populiaru“, – pastebi. Prisipažįsta, kad ji dar vis jaučiasi miestiete, tad apie ožkelės laikymą negalvoja. Bet jos vyras – tai visą zoologijos sodą apgyvendintų, jei tik galėtų. „Randame kompromisą: kiekvienais metais vis kažkas atsiranda“, – prisipažįsta. Miškų gėrybių, grybų vakarienei pasirenka. Prisipažįsta, kad jiedu jau seniai – vegetarai. „Dabar, kai galime įsigyti maisto produktų iš ūkininkų, svarstome grįžti į visavalgystę, bet kol kas dar to nepadarėme“, – tarsteli.
Gyvenimo atokiai iššūkiai
Gyvenimas atokiai kelia savus iššūkius. Tai žinodami, jiedu įsigijo tokius automobilius, kad galėtų važinėti miško keliukais. „Pernai žiema buvo nelabai žiemiška. Šiemet matysime, kaip bus“, – svarsto. Toliau gyvenantys kaimynai sako, kad keliukus žiemomis čia kiek valo. Susisiekti su išoriniu pasauliu reikia, reikalų atsiranda, tačiau išvyksta vis rečiau, mat yra ir šuo, ir katinai, kurių negali palikti ilgam. Sako, jog labiausiai norą gyventi gamtoje sustiprino COVID-19 pandemija. „Vis dažniau ištrūkdavome į gamtą ir per atostogas, ir savaitgaliais, tad mažiau domino miesto džiaugsmai, norėjosi dar arčiau gamtos gyventi. Matyt, toks laikas atėjo. Kasdien vedžiojame šunį, sukame ratą aplink kaimą. Ir viskas čia vis kitaip atrodo, vis dar džiaugiamės, kad ir kaip užsisukame savo darbuose, o ir vakarus ramiai sau leidžiame“, – džiaugiasi kaimo, o gal labiau – gamtos idile Ramunė Vėlyvytė.
