Sigitas Birgelis
2025 metų rudenį nedidelis Punskas vėl tapo poezijos sostine. Spalio 17-ąją čia vyko Rudens literatūriniai skaitymai – tradicinis renginys, suburiantis kūrėjus, skaitytojus ir visus, kuriems žodis yra daugiau nei garsas. Tai šventė, kurioje poezija tampa gyvu susitikimu – tarp kalbos, žmogaus ir vietos.
Renginį, kurį organizavo Punsko „Aušros“ leidykla ir Lietuvos rašytojų sąjunga, šiemet lydėjo ypatinga atmosfera – tarmių muzikalumas, nuoširdūs pokalbiai ir stiprus bendrystės jausmas.
Po 23 metų – tradicijos tęstinumas
Pirmieji literatūriniai skaitymai Punske įvyko prieš 23 metus. Tuomet poetas Vladas Braziūnas ir kompozitorius Algirdas Klova susitiko su Punsko Kovo 11-osios licėjaus moksleiviais, o vėliau Punsko lietuvių kultūros namuose vyko poezijos ir muzikos vakaras bei Braziūno fotografijų parodos „Tiesiog mieli veidai“ atidarymas.
Nuo to laiko renginys išaugo į plačią kultūrinę šventę, tapusią savotišku tiltu tarp Lietuvos ir Lenkijos lietuvių bendruomenių. Čia susitinka ne tik poetai, bet ir kalbos, laikai bei tarmės – gyvas paveldas, perduodamas iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį.
Poezija skambėjo tarmėmis ir širdimi
Šių metų skaitymuose skambėjo aukštaičių ir dzūkų tarmės – kalbos atspalviai, kuriuos dažnai prarandame skubėdami kasdienybėje, čia vėl atgijo su nauja jėga.
Dieną svečiai lankėsi Punsko licėjuje, kur dar šventės išvakarėse moksleiviai per lietuvių kalbos pamokas analizavo poetų kūrybą, piešė iliustracijas ir kūrė savo interpretacijas. Licėjaus sporto salėje buvo įrengti trys stendai, skirti svečių kūrybai – tylūs, bet iškalbingi ženklai, liudijantys, kad poetinis žodis čia yra mylimas.
Savo kūrybą skaitė Indrė Larssen, Vladas Braziūnas, Juozas Žitkauskas ir Sigitas Birgelis.
Muzikavo Rokas Kašėta – muzikantas, multiinstrumentalistas ir dzūkodelikos žanro kūrėjas.
Iškilmingas tarmių vakaras
Vakarinė renginio dalis vyko Punsko daugiafunkciniame centre, kur skambėjo muzika, dainuojamoji poezija ir tarmiškos eilės. Poezija skambėjo ne tik bendrine lietuvių kalba, bet ir aukštaičių bei dzūkų tarmėmis.
Rašytojai skaitė eiles, diskutavo apie tarmių reikšmę literatūroje, dalijosi patirtimis, kaip tarmė praturtina kūrybą ir padeda išsaugoti regionų savitumą.
Vakarą vedė Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė – žinių portalo punskas.pl žurnalistė, žurnalo vaikams „Aušrelė“ redaktorė ir kultūrinių renginių organizatorė, poeto Mykolo Karčiausko dukra. Ji ne tik pristatė svečius, bet ir sukūrė šiltą, gyvą dialogą tarp poetų ir auditorijos.
Renginį pradėjo Jonas Jankauskas, Punsko krašto dainuojamosios poezijos atlikėjas, kurio kūrybos kelias – nuo birbynės iki būgnų – atskleidžia smalsią, kūrybingą ir neramią menininko dvasią.
Indrė Larssen – vakaro atradimas
Pasak poeto Vlado Braziūno, šio vakaro atradimu tapo Norvegijoje gyvenanti poetė ir vertėja Indrė Larssen. Ji susilaukė gausiai susirinkusių klausytojų dėmesio.
Indrės Larssen eilėraščiai balansuoja tarp konkrečios realybės ir simbolių. Jos stilius lakoniškas, bet turtingas asociacijomis, kviečiantis sulėtinti tempą ir gilintis į žodžių niuansus.
„Mano eilėraščiai gimsta iš tylos ir laukimo – iš to momento, kai imi girdėti ne žodžius, o jų šešėlį“, – sakė poetė po skaitymų.
Jos poezijoje kiekvienas žodis skamba kaip tylus dialogas su vidiniu ir išoriniu pasauliu.
Žodis, kuris jungia
Šių metų Rudens literatūriniai skaitymai dar kartą priminė, kad poezija – tai ne tik literatūros žanras, bet ir bendrystės forma.
Ji jungia kartas, tarmes ir širdis, leidžia žmogui priartėti prie savęs ir kitų.
Vladas Braziūnas, šio renginio pradininkas, skaitė savo kūrybą tiek aukštaičių tarme, tiek bendrine kalba:
„Punskas yra ta vieta, kur žodis dar gyvas – ne muziejinė vertybė, o kasdienės kalbos, jausmo ir buvimo dalis“, – teigė poetas.
Išvakarėse Braziūnas buvo apdovanotas Baltų premija už indėlį į poeziją, vertimą ir kultūros puoselėjimą. Jo kūryba jungia kartas ir tarmes, skatindama mąstyti apie bendrą kultūrinę atmintį bei lietuvių literatūros gyvybingumą.
Juozas Žitkauskas, poetas, leidėjas ir dzūkų tarmės puoselėtojas, skaitymuose dalyvavo jau ne pirmą kartą. Jo eilės, skambėjusios dzūkų tarme, atskleidė tarmių grožį ir jų gyvą ryšį su kultūra – tai ypač rezonavo su auditorija.
Muzika, menas ir poezija
Rokas Kašėta sukūrė muzikinių improvizacijų, tapusių savotiškais dialogais su poezija. Muzika čia virto tiltu tarp skirtingų menų, apgaubdama žodį garsine šviesa.
„Poezija man – tai ritmas, kvėpavimas, netgi tylos forma. Kai poetas nutyla, muzika tęsia jo mintį“, – sakė atlikėjas po skaitymų.
Vakaro atmosferą papildė ir Suvalkų krašto literatai – Sigitas Birgelis, Janina Aleksaitė, Algis Uzdila, Jolanta Malinauskaitė Vektorienė.
Vakarui baigiantis vyko moksleivių vieno eilėraščio konkurso finalas, kuriame jaunuoliai iš Punsko, Seinų ir Suvalkų krašto skaitė savo kūrybą.
Renginio erdvę papuošė dailininkės Dainos Bučiūnienės reljefiniai koliažai – tapybiniai darbai, kurie vizualiai lydėjo poezijos skambesį ir sustiprino vakaro nuotaiką.
Kitądien už lango tyliai byrėjo lietaus lašai ir rudens lapai, o Punskas vis dar alsavo poezija. Čia ji – ne tik skaitoma ar dainuojama. Ji čia gyvena.
Šių metų Rudens literatūrinius skaitymus rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Punsko valsčius.
