Eglė Bartaševičiūtė
Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos – laikas, kai lankome artimųjų kapus, prisimename išėjusiuosius, meldžiamės už juos, uždegame žvakutes. Tai per šimtmečius atkeliavęs mirusiųjų pagerbimo ritualas, kuriame senieji papročiai persipina su krikščioniškosiomis tradicijomis.
„Anksčiau išėjusiųjų vėlės buvo labai gerbiamos ir žmonės jų nebijojo. Nuo rudens lygiadienio (kai prasideda astronominis ruduo, maždaug rugsėjo 21–23 dienomis) iki Vėlinių buvo lankomi artimųjų kapai bei kartu patvarkomi ir apleisti, niekieno nelankomi kapai. Šiuo laikotarpiu kas pėsčias, kas arkliu ar dviračiu važiuotas stengdavosi aplankyti mirusiųjų kapus. Palikdavo vaškinę graudulinę (grabnyčių) žvakutę, kiti obuoliuką po žolėmis, lapais ar gėlėmis. Jei palikdavo degtukų, tai būdavo ženklas, kad artimieji dėl kažkokių priežasčių negalės per Vėlines aplankyti kapo, kad žvakutę uždegtų kiti. Dabar stengiamės skatinti mokinius aplankyti ir sutvarkyti kapus, suprasti šių tradicijų prasmę“, – apie Vėlinių tradicijas pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Anot jos, visą mėnesį kapus lankydavo, tvarkydavo, o per Vėlines uždegdavo žvakutes. Tą dieną į kapus eidavo vyrai, moterys, kartu vesdavosi ir vaikus – aplankydavo kapavietes, prisimindavo amžinybėn iškeliavusius žmones – tas per anksti baigė žemiškąją kelionę, vaikus apsiratino, tas geras žmogus buvo, anas puikus muzikantas, linksmas šposininkas. Toks kapų lankymas, dalijantis prisiminimais, užtrukdavo gana ilgai, tad praalkusius vaikus tėvai pamaitindavo atsineštu maistu. Suaugusieji taip pat užvalgydavo vaišindami vienas kitą, o vyrai ir kai ko stipresnio turėdavo.
„Žvakes degindavo per Vėlines, dabar, kai yra ilgai degančių žvakių, uždegus ir Visų Šventųjų dieną, jos dar dega ir per Vėlines. Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, dar galima tvarkyti kapus ir žvakučių nedegti, jas uždegti reikia per Vėlines – lapkričio 2-ąją. Degame parafinines, nuo vėjo ir lietaus apsaugotas žvakes, tačiau reikėtų uždegti bent nedidelę vaškinę šventintą žvakutę, bent jos dalį“, – aiškino kultūrologė.
„Vaikystėje mus mokė uždegti žvakutę ant nelankomų kapų, aptvarkyti juos. Tai reikšdavo, kad padarei gerą darbą ir su anapiliu sustiprinai savo ryšį. Kadangi vėlės saugo derlių, gyvulius ir mus, buvo tikima, kad jeigu žmogui niekas nesiseka, reikia sutvarkyti apleistą kapą ir reikalai pasitaisys“, – kalbėjo R. Balsevičiūtė.
Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – dvi skirtingos, bet artimai susijusios šventės lapkričio mėnesio pradžioje.
Visų Šventųjų diena – krikščioniška šventė, kilusi iš Romos katalikų bažnyčios. VII a. popiežius Bonifacas IV paskelbė ją liturgine švente, skirta pagerbti visus žmones, kurie po mirties buvo paskelbti šventaisiais, bei tuos, kurių šventumas nėra oficialiai pripažintas. Vėlinių diena skirta prisiminti visus mirusius artimuosius. Ši tradicija, kilusi iš senovės tikėjimo, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį.
Mūsų šalyje abi šventės dažnai susilieja ir švenčiamos kaip viena, jas jungia bendra tradicija lankyti kapus ir uždegti žvakes. Tiek Visų Šventųjų, tiek Vėlinių dienos yra paskelbtos nedarbo dienomis.
