XIV Alytaus tarptautinio profesionalių teatrų festivalio COM•MEDIA simbolis – raktas, kvietęs žiūrovus atrakinti teatrą iš naujo: pažvelgti giliau, išgirsti jautriau ir pajusti stipriau.
Geriausiu festivalio spektakliu pripažintas Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklis „Patina“, režisuotas Eglės Švedkauskaitės. Šiame spektaklyje vaidina ir mūsų kraštietė aktorė Lina Bocytė–Garbačiauskienė.
Iš Bugiedos – į sceną
Lina gimė Aukštaitijoje, Dūkšte, Ignalinos rajone.
„Tėvai buvo gavę paskyrimą čia. O kai man dar nebuvo nė metų, išsivežė į Telšius. Visa jaunystė – Telšiuose. Baigiau vidurinę ir jau 7–8 klasėje žinojau, kad būsiu aktorė. Po mokyklos iš karto įstojau į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją“, – pasakoja ji.
Gavusi paskyrimą į Šiaulių dramos teatrą, Lina čia dirba nuo akademijos baigimo – jau suvaidino apie 80 vaidmenų.
Jos tėtis gimęs Bugiedoje, o pati Lina čia leisdavo vasaras.
„Patys gražiausi prisiminimai – iš Bugiedos“, – sako aktorė.
Žvejybos aistra – nuo vaikystės
Lina – aistringa žvejė.
„Tėtis mane vesdavosi žvejoti Nemune. Jis mane to ir išmokė. Pagaudavome kuojas, ešeriukus. O nedideliame, labai skaidriame upelyje, įtekančiame į Nemuną, gaudydavau pūgžlius – dabar net nežinau, kur jų Lietuvoje rasti“, – prisimena ji.
Grįždavo su laimikiu per visą kaimą, o senelis pagruzdintas žuvytes liepdavo valgyti su visa galvute.
Šiandien, nuvykusi į Bugiedą, prie Nemuno ji jau nedrįsta eiti – vietiniai patarė elgtis atsargiau.
Drąsus nuotykis Nemune
Į atmintį visam gyvenimui įsirėžė viena istorija.
„Aš sportavau, užsiėmiau sportine gimnastika, buvau fiziškai stipri. Plaukti mokėjau – tėtis išmokė. Kaimo vaikinukai pasiūlė perplaukti Nemuną. Nors mums buvo prigrasinta taip nesielgti, aš plaukiau kartu“, – sako ji.
Perplaukė, pailsėjo Gudijoje, ir grįžo atgal.
„Dabar pagalvojus, manau, kad Dievo apvaizda mus saugojo“, – šypteli Lina.
Žolės, miškas ir vaikystės skoniai
Sventijanske, ant Baltosios Ančios kranto, gyveno jos senelio sesuo.
„Labai dažnai eidavome lankyti tetulę. Ji rinkdavo žoles ir darydavo fantastiškus užpilus. Aš ir pati dabar renku žoles, darau užpilus“, – sako aktorė.
Gamtoje ji jaučiasi geriausiai.
„Miškui aš meldžiuosi. Man taip gera. Senelių sodintas miškas šiandien jau didelis, senas“, – pasakoja ji.
Kiekvienais metais nuvažiavusi į Bugiedą, Lina nufilmuoja senelių mišką – kad galėtų žiūrėti, kai būna tamsios dienos ar pavargsta po darbų. Tai ją gydo, pakylėja, siela tarytum skrenda.
Grybauti – iš močiutės, o draugams – Dzūkijos ragauta
Grybauti Lina išmoko iš močiutės ir tetulių.
„Aš pažįstu visus grybus ir labai mėgstu grybauti. Voveraičių būdavo daug, baravykų, makavykų. Dabar, kai nuvažiuoju, – daug „vokietukų““, – juokiasi ji.
Paskutiniais studijų metais ji nutarė parodyti Bugiedą kurso draugams.
„Mes per visą Lietuvą autostopu vykome, kad draugai galėtų pamatyti Bugiedą. Norėjau, kad pamiegotų ant šieno, kad paragautų tų mūsų valgių: lepeškų pyrago, kepamo silkių dėžutėje, skaniausio apkepo – tada jis atrodė kaip tortas – ir kopūstų sriubos“, – pasakoja Lina.
Krašto vaizdai – vaidmenyse
Ši vieta ją traukia ir dabar, nors daug kas jau pasikeitė.
„Mes ir įklimpę į smėlio duobes buvome, ir pagalbos prašę, bet vis tiek važiuojame kasmet. Mano siela – ten“, – sako aktorė.
Bugiedos miškai, Nemuno kvapas, vaikystės laisvė – visa tai yra jos vaidmenų dalis.
„Kiekvienas vaidmuo – iš savęs. Iš vaikystės pojūčių, iš meilės gamtai. Aš galiu labai lengvai įsijausti, nes visa tai jaučiu nuo vaikystės. Gamta mane gydo, atpalaiduoja. Man nereikia jokių kitų stimuliatorių, kad pasijusčiau gerai“, – atvirauja Lina.
