Adventas visuomet ateina tyliai – kaip šviesa, nedrąsiai įsižiebianti tamsiausiu metų laiku. Tai laikotarpis, kai gamta sustingsta, bet žmogaus širdyje turėtų pabusti laukimas, ramybė ir vidinis susitelkimas. Tačiau šiandien, skubant tarp darbų, dovanų sąrašų ir įtempto prieššventinio ritmo, adventas dažnai tampa tik dar vienu kalendoriaus lapu, o ne dvasine kelione, kuriai jis skirtas.
Ką adventas reiškia šiandienos tikinčiajam? Kodėl Bažnyčia šį laiką vadina ne džiaugsmingu šurmuliu, o rimties ir pasiruošimo laikotarpiu? Kokius papročius verta prisiminti, o kokius iš naujo atrasti?
Apie advento prasmę, tradicijas, tikinčiųjų pareigas ir dvasinį pasirengimą kalbamės su Lazdijų dekanato dekanu, klebonu Nerijumi Žvirbliu, kuris kviečia šį laiką išgyventi ne tik išorėje, bet ir širdyje – tyliau, prasmingiau, gilesniu žvilgsniu į save ir artimą.
– Gerbiamasis Dekane, ką Bažnyčia laiko tikrąja advento prasme? Kodėl adventas tikintiesiems yra toks ypatingas laikotarpis liturginiuose metuose?
– Adventas – tai liturginis laikotarpis Katalikų Bažnyčioje, kuriuo yra pradedami nauji liturginiai metai. Jis trunka 4 savaites ir baigiasi Kūčių vakarą. Iš lotynų kalbos išvertus, adventas reiškia atėjimą. Tai laukimo ir dvasinio pasiruošimo metas, kuriuo Bažnyčia kviečia tikinčiuosius įsigilinti į du didžiuosius slėpinius: istorinį Kristaus gimimą Betliejaus miestelyje ir kartu Jo sugrįžimą laikų pabaigoje. Tai ypatingas metas Bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam, nes jis atveria mūsų širdis didžiausiam slėpiniui – Dievo atėjimui. Tai laikas, skirtas ne tik prisiminti praeitį, bet ir viltingai žvelgti į ateitį, susimąstyti apie amžinąsias vertybes ir savo vietą šiandienos pasaulyje. Advento metas jungia atgailą, maldą ir vidinę ramybę. Turime atsiriboti nuo pasaulio triukšmo tam, kad išgirstume Dievo balsą. Kiekvienas adventas yra nauja galimybė susikoncentruoti į svarbiausius dalykus ir susidėlioti prioritetus gyvenime. Adventas – tai ypatingas liturginių metų laikotarpis, žymintis mūsų dvasinės kelionės pradžią ir raginantis mus atsinaujinti ir pasikeisti iš vidaus. Kartu šis viltingo laukimo metas yra nuspalvintas violetine liturgine spalva, kuri simbolizuoja atgailą, susikaupimą ir karališką laukimą.
– Kaip Jūs pats apibrėžtumėte adventą – ar tai laukimas, dvasinė kelionė, pasiruošimas, atgaila?
– Apibrėžčiau advento laikotarpį kaip švelnų, tačiau galingą Dievo kvietimą. Tai – laukimas, lydimas dvasinės kelionės, kuomet esame kviečiami sustoti, atsikvėpti ir pasiruošti. Tai santykių su Dievu ir artimu atnaujinimas. Didžiausia šių laikų problema – tai advento susiejimas su komerciniu kalėdiniu sezonu. Labai anksti mus pasitinka kalėdinės dekoracijos su įkyria reklama, raginančia pirkti, ir visa tai užgožia šventės esmę. Gaila, kad dvasingumas pasibaigė, jam tiesiog tame triukšme vietos nebeliko…
– Kokią simboliką turi advento žvakės, vainikas, liturginės spalvos?
– Advento vainikas su keturiomis žvakėmis simbolizuoja šviesos stiprėjimą pasaulio tamsoje. 4 žvakės žymi keturis advento sekmadienius. Pirmoji žvakė – Vilties, antroji – Tikėjimo, trečioji – Džiaugsmo ir ketvirtoji – Ramybės. Trys violetinės žvakės reiškia maldą, atgailą ir pasninką, kurie praktikuojami per adventą. Rožinė spalva reiškia džiaugsmą, kurį Dievo įsikūnijimas atnešė į pasaulį.
– Kokios advento tradicijos Lietuvoje yra seniausios, o kurios – naujesnės? Kokie ypatingi papročiai Dzūkijoje buvo siejami su adventu? Ar parapijoje išliko kokių nors savitų advento tradicijų, kurias puoselėjate kasmet?
– Didesnė dalis tradicijų siejasi su visa etnokultūra. Kai kurios yra labai glaudžiai persipynusios su krikščionybe ir jau tapusios jos dalimi. Visos senosios tradicijos siejosi su rimties laiku. Atsisakoma triukšmingų pasilinksminimų, rengiami advento vakarai, giedamos senosios giesmės, deginamos žvakės ir, žinoma, kartu nudirbami žiemos darbai – vilnos verpimas, siūlų sukimas, plunksnų plėšymas, siuvinėjimas, audimas, mezgimas…
Naujesnės tradicijos – advento vainikai, gerumo akcijos. Dzūkijoje būta gausu adventinių giesmių, dainų, vakarojimų, kurių metu žmonės susirinkdavo bendrystei ir maldai. Mūsų parapijoje kasmet puoselėjame Rarotų šv. Mišias ir Marijos valandų giedojimą prieš rytines šv. Mišias advento sekmadienių rytais.
– Kokias dvasines praktikas Bažnyčia rekomenduoja advento laikotarpiu? Ką tikintieji turėtų padaryti, kad šis laikotarpis būtų ne prieššventinis šurmulys, o tikras vidinis pasirengimas?
– Bažnyčia kviečia daugiau laiko skirti maldai, Šventojo Rašto skaitymui, atgailai ir geriems darbams. Svarbu nepasiduoti skubėjimui ir sąmoningai kiekvieną dieną surasti bent kelias minutes Dievui, artimui ir sau. Taip pat Bažnyčia ragina atlikti išpažintį, susitaikyti su Dievu ir su tais, su kuriais santykiai gali būti įtempti ar visiškai nutrūkę.
– Ar adventas vis dar laikomas pasninko ir susilaikymo laiku? Kaip tai atrodo šiandien? Koks vaidmuo tenka išpažinčiai ir susitaikymui šiuo laikotarpiu?
– Pasninką praktikuoja daugelis religijų prieš didžiąsias šventes, kad susilaikę, apsivalę galėtų dalintis ir švęsti. Pasninkas tai ne tik mėsos ar kito maisto nevalgymas, jis turi daug platesnę prasmę. Tai susilaikymas nuo perteklinio triukšmo, ekranų, telefonų, apkalbų, pavydo. Esmė yra ta, kad ko mes nesuvalgome pasninko metu ir sutaupome, sulaukę švenčių galėtume pasidalinti su tais, kurie stokoja ar visiškai nebeturi.
– Kaip, Jūsų manymu, per šimtmečius pasikeitė advento suvokimas? Ar šiandien žmonės adventą labiau tapatina su prekybos centrų šurmuliu nei su dvasiniu pasirengimu? Kokius didžiausius iššūkius matote dabartinei adventinei kultūrai?
– Šiandieną adventas yra supurvintas perdėto skubėjimo ir vartojimo. Daugelis šį metą išgyvena tik kaip pasiruošimą šventiniam stalui, dovanoms, o ne sielai. Tikrai yra didelis iššūkis sugrąžinti šiam metui tikrą prasmę – tylą, ramybę, bendrystę, dvasinį susitelkimą. Svarbu įsisąmoninti, kad šventės prasideda ne parduotuvėse, bet žmogaus Širdyje.
– Ar Bažnyčia ieško būdų, kaip padėti tikintiesiems adventą išgyventi gilesne prasme? Ką rekomenduotumėte šeimoms, norinčioms adventą paversti prasmingu laikotarpiu vaikams? Kokį vaidmenį advento metu turėtų atlikti bendruomeniškumas, gailestingumo darbai, pagalba silpnesniems? Ar teisinga adventą laikyti tylos ir rimties laiku, kai tuo pat metu skatinamas dosnumas ir atvirumas kitiems?
– Bažnyčia visuomet ieško būdų padėti žmonėms naujai atrasti advento gelmę, suprasti, kad tas metas reikalingas ne bažnyčiai, ne kažkam kitam, bet man pačiam, kad aš sustočiau, kad aš pasikeisčiau, kad tapčiau geresnis ir jautresnis savo artimui. Visuomet organizuojamos gailestingumo akcijos, rekolekcijos, maldos susitikimai. Mūsų parapijoje advento metu visuomet vyksta bent dvi gerumo akcijos, kurias vykdo „Carito“ savanoriai: „Gerumas mus vienija“, kur žmonės yra kviečiami įsigyti žvakelę su „Carito“ ženkliuku, palikdami auką už žvakelę, taip prisidėti prie „Carito“ veiklos ir iniciatyvų ir kartu tą vargšą, apleistą, pamirštą ir sunkiau gyvenantį žmogų pasisodinti prie savo Kūčių stalo, užsidegus simbolinę žvakelę. Ir antroji akcija – „Ištiesk pagalbos ranką“, kuri kviečia pasidalinti negendančiais maisto produktais, juos atnešti į „Carito“ būstinę. Prieš šventes tie lauknešėliai yra išdalinami to reikalingiems žmonėms. Prieš praėjusių metų šventes buvo išdalyta beveik pusantro šimto krepšelių. Visiems, prisidėjusiems ir šį darbą atlikusiems „Carito“ savanoriams bei dekanato ir parapijos „Carito“ vedėjai Onutei Juodkienei – nuoširdžiai Ačiū! Kviečiame iš šiais metais sudalyvauti gerumo akcijoje ir prisidėti savo pagalba.
Šeimoms advento laikotarpiu siūlyčiau rasti laiko pabūti drauge, susėsti prie bendro stalo, nes tai yra ypatingas momentas. Kasdien užsidegti advento žvakelę, pasimelsti kartu, pakalbėti apie praėjusią dieną, padarytus gerus darbus… na, bent tyliai drauge pasėdėti… Advente tylos ir dosnumo neskiriame, jie vienas kitą papildo. Tyloje girdime kalbant Dievą ir vieni kitus, o dosnumu tampame Jo meilės įrankiais.
– Kaip Jūs pats asmeniškai išgyvenate adventą? Ką pasakytumėte žmogui, kuris advento išvis nejaučia, kuriam šis laikotarpis neturi prasmės?
– Man svarbu tradicijos (pvz., eglutės puošimas Kūčių dieną) ir dvasia, nes visos tradicijos padeda giliau patirti ir išgyventi laikotarpio prasmę. Svarbu nurimti, atnaujinti santykį su Dievu, naujai atrasti kai kuriuos primirštus dalykus ir atnaujinti, atstatyti apgriautus tiltus su žmonėmis. Kartu tai galimybė, įvertinus bendrystę su artimu, padėkoti Dievui ir artimui už tuos ryšius ir santykius su Žmonėmis.
Žmogus kiekviename veikime, ženkle visuomet turi matyti tam tikrą prasmę. Šiais laikais nebeužtenka tradicijos ir kad kažkas kažkada taip darė. Kiekvienas turime suprasti, kad man to reikia, kad reikia sustoti, nurimti, pagalvoti, paaugti. Ar ruošimės, ar nesiruošime, mes jausime advento metą ir juo gyvensime arba negyvensime, Kalėdos vis tiek ateis, bet kiek jos bus džiaugsmingos, prasmingos, kiek mūsų širdis džiaugsis, tai priklauso tik nuo mūsų…
Veisiejų parapijos klebonas Žydrūnas Burnys:
„Žodis „adventas“ reiškia „atėjimas“. Reiškia, kad mes laukiame ateinant mūsų atpirkėjo, keturių savaičių laikotarpis yra Jėzaus gimimo šventės laukimas. Tai – džiugus laukimas, kuris akcentuojamas kaip artimo meilės darbai, pagalba vienas kitam, visų gerų darbų darymas ir prisiminimas, kad aš nesu vienas, kad tarp mūsų yra kiti žmonės, kuriems gal reikia mano pagalbos, gal ne materialinės, bet labiau dvasinės – pabuvimo kartu vienas su kitu arba tiesiog tyloje pabūnant su tuo žmogumi, kuriam reikia pagalbos. Jis bus laimingesnis ir patirs tą džiaugsmą.
Tai susikaupimo, apmąstymo laikas, gal naujų atradimų, santykių su kitais žmonėms atkūrimo ar susitaikymo laikas, laukiant Atpirkėjo gimimo. O gal ir santykio su juo atkūrimas ar gilesnis įprasminimas.
Mes gyvename tokioje visuomenėje, kur nelabai pavyksta susikaupti. Dabar adventas tapo prieškalėdinio laiko komerciniu laikotarpiu – eglutės miestuose anksti įžiebiamos ir mugės atidaromos. Bažnyčia moko, jog tai rimties ir susikaupimo laikas, bet mes esame įsukti į tą ratą, todėl labai sunku iš jo išsisukti. Anksčiau eglutę puošdavo Šv. Kūčių dieną, o dabar – prieš mėnesį.
Tie, kas nori giliau pajusti advento prasmę, turėtų daugiau rasti laiko maldai, dalyvauti labdaros, gerumo akcijose, padėti tiems, kam reikia pagalbos. Daugiau dėmesio skirti tylai, kurios trūksta žmogui, daugiau susikaupimo. Tyloje ir mintys kitokios ateina.
Svarbu ir išpažintis per adventą. Pas mus, Veisiejuose, jau įprasta, kad paskutinį advento sekmadienį vakare vyksta Rekolekcijos. Kad žmonėms nereiktų ilgai laukti, būna trys keturi kunigai, kurie klauso išpažinčių. Tai – susitaikymas su savimi ir Dievu per Atgailos sakramentą – išpažintį, kad susitaikę pasiruoštume Jėzaus atėjimui.
Man asmeniškai adventas yra džiugus, smagus laikas, tas keturias savaites viskas kitaip, tai šviesus laikas. Žmonės turėtų būti pozityviai nusiteikę, nes yra tikslas, ko mes laukiame, tai viltingas laukimas, kas nuo mūsų priklauso, tą viltį turime išlaikyti ir į viską turime žiūrėti pozityviai.“
