Šalį sukrėtus aštrioms diskusijoms dėl planuojamo karinio poligono steigimo Lazdijų rajone, Kapčiamiestyje, visuomenė akivaizdžiai pasidalijo į dvi stovyklas. Ši tema palietė ne tik vietos gyventojus, politikus ar kariškius, bet ir viešus žmones, kurių žodis girdimas plačiai. Vienas jų – iš Lazdijų krašto kilęs muzikantas, atlikėjas ir visuomenės veikėjas Marijonas Mikutavičius. Viešai pareiškęs palaikymą poligono steigimui, jis sulaukė ne tik palaikymo, bet ir aštrios kritikos bei asmeninių išpuolių.
Kodėl jis pasirinko tokią poziciją, kaip vertina Kapčiamiesčio žmonių baimes, visuomenės susiskaldymą ir patriotizmo kainą – atvirame pokalbyje su „Dzūkų žiniomis“.
– Esate kilęs iš Lazdijų rajono. Koks šiandien Jūsų santykis su gimtuoju kraštu – ar vis dar jaučiatės jo dalimi? Ar Kapčiamiesčio ir aplinkinių vietovių gamta, žmonės Jums asmeniškai turi emocinę reikšmę?
– Esu nostalgiškas žmogus, aplink Lazdijus praleidau daug vaikystės ir paauglystės laiko, tad Dzūkija – mano kraujyje. Ten mano senelių kapai, artimųjų kapai, žinau, kad ten guls mano tėvai. Tebėra nemažai giminės, nors ir retėjančios. Kapčiamiesčio regione dažniausiai grybavom ir link ten neretai važiuoju pažvejoti ant Ančios, bet nesu pažįstamas su Kapčiamiesčio bendruomene.
– Socialiniuose tinkluose aiškiai pasisakėte palaikantis poligono steigimą. Kas buvo pagrindinis argumentas, nulėmęs tokią Jūsų poziciją? Ar šį klausimą labiau vertinate kaip saugumo, geopolitinį, ar kaip moralinį pasirinkimą?
– Nelipau ant bačkos ir nerėkiau per garsiai. Aš ne politikas ir ne kariuomenės atstovas, bet esu Lietuvos pilietis. Noriu, kad mano šalis būtų pajėgi ir stipri. Nebandau pasirodyti, jog daug išmanau, kur reikia statyti poligonus, bet pasitikiu kariškių sprendimais. Jei jie sakys, kad statome man priklausančiame miške Molėtų rajone – sutiksiu, kad statome ten.
„Facebook“ tinkle tiesiog pamačiau vieno iš poligono priešininkų įrašą ir palikau komentarą su savo nuomone, kuri nebuvo grubi ar prieš ką nors nukreipta. Ką padarysi, kad ponui patinka dėmesys ir jis puolė viešinti mūsų susirašinėjimą, telkdamas saviškius prieš dar vieną „priešą“. Žinoma, kad poligono klausimas, bent jau man, yra aiškiai geopolitinis ir šalies saugumo klausimas.
– Ar, Jūsų manymu, Lietuva šiuo metu turi prabangą nesvarstyti tokių sprendimų?
– Valstybė visada turi prabangą nevalyti apsnigtų kelių, nemokyti vaikų, negydyti ligonių ir negalvoti apie savo saugumą. Tokių valstybių niekas negerbia, tokios valstybės paprastai išnyksta – kartais ilgam, kartais visam laikui. Tikiu, kad yra žmonių, kuriems tai nerūpi. Bet man rūpi.
Kai tavo kaimynas mojuoja kirviu ir grasina, aš irgi nusiperku kirvį ir įsistatau grotas languose. O kad jis mojuoja visiems kaimynams aplinkui – gali nematyti tik aklas ir kurčias.
– Po Jūsų pasisakymo sulaukėte daug aštrių reakcijų. Kas Jus labiausiai nustebino ar nuliūdino žmonių komentaruose? Ar ši kritikos banga privertė suabejoti savo pozicija, ar ją tik sustiprino?
– Komentaruose yra daug netikrų „Facebook“ profilių ir paprasčiausių botų – su jais viskas aišku ir nėra ko gaišti laiko. Yra ir tokių, kuriems patogiau ne diskutuoti, o tiesiog išlieti pyktį ir išreikšti, kaip baisiai tavęs nekenčia – su tuo irgi nieko naujo. Esu ten buvęs ir anksčiau.
Su kai kuriais galima ginčytis, jiems jaučiu pagarbą – su kai kuriais diskutavome asmeninėmis žinutėmis. Šiaip man nepatinka ilgi ginčai socialiniuose tinkluose, nes jie paprastai niekur neveda. Visi mes ten norime pasirodyti labai šaunūs ir šmaikštūs, tačiau problemų neišsprendžiame. Geriau ginčytis akis į akį – tam esu pasiruošęs. Mano pozicija kol kas lieka ta pati.
– Kaip manote, kodėl visuomenė taip greitai susiskaldė į „už“ ir „prieš“ stovyklas?
– Nemanau, kad tai įvyko greitai. Tai ilgas procesas, suintensyvėjęs gal per COVID‘ą ir atsiradus visiems prieinamiems socialiniams tinklams. Tada visi staiga pradėjome turėti nuomones visais įmanomais klausimais ir taškytis jomis į kairę ir dešinę be jokios atsakomybės.
Bet visuomenė net savo nepriklausomybę atkovojo susiskaldžiusi – tarp Sąjūdžio ir „Jedinstvo“. Po to buvo padėtas nuodas tarp landsbergininkų ir brazauskininkų, tarp tuštėjančio kaimo ir turtėjančio miesto, tarp kartais atgyvenusių tradicijų ir dažnai pernelyg radikalaus liberalumo.
Tai natūralios įtampos bet kurioje valstybėje keičiantis pasauliui, ir į jas žiūriu ramiai, kol gyvename taikos sąlygomis ir negresia pavojus mūsų nepriklausomybei. Dabar grėsmės yra realios, ir aš su nuostaba stebiu, kad kažkam dar kyla klausimų – reikia ar nereikia stiprinti mūsų karių gebėjimus ir gynybą.
– Kaip vertinate Kapčiamiesčio gyventojų baimes dėl iškeldinimo, gamtos niokojimo, gyvenimo kokybės praradimo? Ar, Jūsų nuomone, valstybė pakankamai girdi ir gerbia vietos žmonių balsą? Kur, Jūsų akimis, šioje situacijoje turėtų atsirasti kompromisas?
– Visas baimes vertinu supratingai ir su empatija. Absoliučiai suprantu, kad niekam nepatinka, kai keičiama nusistovėjusi gyvensena ir įprasta tvarka. Tai susiję tiek su ekonominiais, tiek su psichologiniais išgyvenimais. Sujaukta gyvenimo rutina visada sukelia nerimą ir ateities neapibrėžtumą.
Manau, kad Kapčiamiesčio ir apylinkių gyventojai labai prisidėtų prie mūsų gynybos pajėgumų, todėl jiems turėtų būti tinkamai atlyginta ir atsidėkota. Kaip jau minėjau savo komentare „Facebooke“, iš galimos poligono teritorijos išsikeliantiems žmonėms turėtų būti dosniai atlyginta, kad jie galėtų be rūpesčių susikurti gyvenimą kitoje vietoje.
Jei būčiau valdžia, eičiau dar toliau – Kapčiamiesčio gyventojams siūlyčiau įvairias nuolaidas: degalams, kelionėms viešuoju transportu, vaikų mokslų kompensacijoms ir panašiai. Valdžiai visada labiau patinka, kai ją myli, o ne nekenčia, tad būdų galima rasti.
Kai kuriuose „poligonui – ne“ pasisakymuose girdėjau poziciją: „mes ne jūs, mūsų nepapirksi“. Net nežinau, ką į tai atsakyti. Jei tokioje nelanksčioje pozicijoje stovėtų visi Lietuvos piliečiai, šiandien neturėtume nei kelių, nei tiltų, nei miestų, nei komunikacijų, nei maksimų, nei aibių, nes visur yra gamta ir visur kažkada gyveno ar gyvena žmonės. Būtume likę Žemaitės bakūžėje.
Juk valdžia nenacionalizuoja turto. Ji siūlo ir turi siūlyti kompromisą. Klausimas – ar kompromisui pasiruošę gyventojai?
– Kai kurie Jūsų kritikai teigia, kad palaikyti poligoną lengva tiems, kurių tai asmeniškai nepalies. Kaip atsakytumėte į tokį argumentą?
– O ką čia sakyti – jie teisūs. Mano buitinio gyvenimo dilemos šiuo požiūriu tikrai yra daug mažiau problemiškos. Bet klaida manyti, kad nerami geopolitinė situacija kažkaip neliečia mūsų visų.
Nežinau, ar Kapčiamiesčio regiono žmonės žino, kiek daug mūsų yra įsitraukę į savanorišką veiklą: aukojame laiką ir pinigus pagalbai Ukrainos kariams, didžiąja dalimi už savo lėšas ginkluojamės ir treniruojamės Šaulių sąjungoje, būdami garbaus amžiaus stojame į Savanorišką krašto tarnybą, komendantūras ir panašiai. Vykdome veiklą mokant ir įrengiant slėptuves, renkant labdarą.
Painkščiam, bet susitaikom su didesniais mokesčiais – nepaisant to, mėlyna ar žalia valdžia juos kelia – nes nujaučiame priežastis. Pagaliau, jei, neduok Dieve, karas, kurio visa širdimi nenoriu ir dėl kurio persižegnoju, Lietuvos karius, šaulius ir kitas karines bei pusiau karines organizacijas tai liečia labiausiai, nes jie yra pasiruošę padėti galvas. Sutikite – tai kur kas daugiau nei parduoti sodybą.
– Ką Jums pačiam reiškia patriotizmas – ar tai labiau jausmas, ar veiksmas? Ar patriotizmas, Jūsų manymu, visada turi kainą?
– Jausmas be veiksmo visada pasmerktas mirti. O veiksmas visada turi savo kainą.
– Ar jausdamas, kad esate viešas žmogus, jautėte atsakomybę pasisakyti šiuo klausimu? Ar manote, kad menininkai ir visuomenės veikėjai turėtų kalbėti nepatogiomis temomis, net jei tai supriešina žmones?
– Aš nieko su niekuo nepriešinu, išskyrus tai, kad kartais pats susirandu priešų. Viešu žmogumi mane laiko kiti žmonės. Pats sau esu vienas individas iš milijardų, kuriam pagal įstatymą suteikta teisė balsuoti, o tai reiškia – dalyvauti savo šalies politikoje, turėti nuomonę ir laisvai ją reikšti.
Gynybos klausimai mane liečia tiesiogiai. Kaip ir mano seneliai, esu Šaulių sąjungos narys, prisiekęs „negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti ir saugoti jos nepriklausomybę“. Man patinka gyventi, todėl, reikalui atėjus, nenoriu per anksti mirti vien todėl, kad mes neturėjome tinkamų ginklų, nebuvome pasiruošę ir mūsų bei kitoms NATO kariuomenėms trūko reikalingų treniruočių.
Labai atsiprašau, kad mano interesai nesutampa su kai kurių kitų gyventojų interesais. Nebūtina, bet menininkai, visuomenės veikėjai, visokie dainorėliai, sunkvežimių vairuotojai, ūkininkai, mokytojai ir girtuokliai gali kalbėti visomis temomis. Jei galima tai daryti šešis kartus teistiems „celofanams“, patikėkite – galima ir visiems likusiems.
– Ko palinkėtumėte Kapčiamiesčio žmonėms šioje sudėtingoje situacijoje?
– Norėčiau paprašyti prisidėti prie Lietuvos stiprinimo ir išspausti iš to maksimalią naudą.
– Ką palinkėtumėte Lietuvos valdžiai, sprendžiančiai tokius jautrius klausimus?
– Pirma – nesivežioti į susitikimus su gyventojais kariuomenės atstovų. Na, gal vieną – su daug informacijos ir gera iškalba. Įtūžusių mamų emocijas turi gerti ne generolai, o politikai – jie tam labiau prisitaikę.
Antra – kalbėtis su bendruomene, numačius visus galimus klausimus ir paruošus visus galimus atsakymus. Ir sakyti tiesą, nemuilinant: koks bus triukšmo lygis, kada girdėsis, kada ne, kokios patirtys kituose poligonuose, kokie minusai ir kokie pliusai, ekonominė įtaka regionui, draudimai, galimi nepatogumai. Gal pablogės ryšys, o gal pagerės – viską reikia pasakyti.
Trečia – (kaip jau minėjau) Lietuva turi būti dėkinga už galimą diskomfortą ir visais įmanomais būdais padėkoti regiono žmonėms.
– Ar tikite, kad šią krizę įmanoma išspręsti taip, jog Lietuva būtų saugesnė, o žmonės – neišduoti?
– Jei Lietuva saugesnė, tai žmonės jau neišduoti.
Registracija: https://kam.lt/registracija-i-individualias-konsultacijas-del-planuojamo-poligono-steigimo/ arba telefonu +370 706 80 910.
