Muziejai saugo ne tik vertybes ar kultūros liudijimus – jie saugo žmonių dvasios pėdsakus. Šis pasakojimas skirtas Birutei Vanagienei – mokytojai, kuri kūrė Lazdijų krašto atmintį.
Birutė Vanagienė buvo žmogus, kuriam darbas neapsiribojo darbo valandomis. Mokytojavimas jai buvo gyvenimo forma ir tarnystė bendruomenei. Ji statė tiltus – tarp kartų, tarp praeities ir dabarties, tarp žmogaus ir jo šaknų.
Gimusi 1936 metais Barčių kaime, baigusi Vilniaus universitetą ir pasirinkusi lietuvių kalbos bei literatūros kelią, ji anksti suvokė, kad žmogus negali augti be atminties. Mokykloje ji ugdė ne tik žinias, bet ir laikyseną: mokė, kad išsilavinimas be vertybių yra tuščias, o kultūra be žmogaus – nebyli. Literatūra jos pamokose ėjo greta krašto istorijos ir gyvų žmonių patirčių.
Birutė Vanagienė aktyviai prisidėjo prie Lazdijų krašto muziejinės atminties kūrimo – rinko liudijimus, skatino jaunus žmones istoriją matyti kaip gyvą žmonių likimų pasakojimą, o ne datų rinkinį.
Vadovaudama humoro grupei „Dzyvų dzyvai“, ji parodė, kad kultūra nėra vien rimtis. Dzūkiškas žodis, juokas ir daina jai buvo tokia pat svarbi tapatybės dalis kaip ir knyga.
2002 metais jai suteiktas Lazdijų rajono garbės pilietės vardas ir kiti apdovanojimai tapo bendruomenės padėka už nuoseklų atminties saugojimą.
Tačiau svarbiausias jos palikimas – ne titulai. Tai žmonės, kurie šiandien gyvena su pagarba kalbai, kraštui ir kultūrai. Birutė Vanagienė mokė, kad patriotiškumas prasideda ne nuo šūkių, o nuo kasdienio rūpesčio tuo, kas tau patikėta.
Ji išėjo 2022 metų vasarą, bet liko laikysena – tyli, oriai tvirta, kupina vidinės šviesos.
Ji mokė ne tik vaikus. Ji mokė būti žmonėmis, kurie žino, kas jie yra.
Lazdijų krašto muziejaus informacija
