Kapčiamiesčio krašto metraštininkė Lina Miciulevičienė: „Jei jau mums iškrito tokia korta, laikas ją tinkamai išnaudoti“

Nerimstant aistroms dėl sprendimo Kapčiamiestyje steigti karinį poligoną, šio projekto vertintojai pasidalijo į dvi priešingas stovyklas. Vieni kategoriškai priešinasi poligono steigimui, kiti, šį sprendimą vertina plačiau ir pritaria jam. Besipriešinančiųjų chorą papildė ir socialiniuose tinkluose atsiradę mistiniai profiliai, už kurių nėra realių žmonių. O tarp vietinių Kapčiamiesčio gyventojų irgi ne viena nuomonė.

„Dzūkų žinios“ savo publikacijose ne vieną kartą pristatė įvairias nuomones dėl poligono turinčių žmonių pozicijas. Šiandien jūsų dėmesiui pateikiame pokalbį su Kapčiamiesčio krašto patriote, istoriją apie Kapčiamiestį kuriančia Lina Miciulevičiene, kuri nuo pat praėjusio gruodžio socialiniuose tinkluose logiškai, argumentuotai ir nuosekliai reiškia savo poziciją dėl poligono.

„Gali būti, kad dėl savo nuomonės sulauksiu kai kurių žmonių pykčio, gal su manimi Kapčiamiestyje kai kas ir nesisveikins, bet, manau, visiems leista turėti savo nuomonę ir ją ginti“, – juokaudama sakė Lina, su kuria ir kalbamės apie poligoną, patriotiškumą, botus ir naujas galimybes mūsų kraštui.

– Esate tikra Kapčiamiesčio krašto patriotė, savo iniciatyva rašanti šio krašto metraštį. Kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija, sužinojus, jog nuspręsta Kapčiamiestyje kurti poligoną?

– Pirmąją žinutę šia tema gavau iš giminaičio. Tada dar nebuvo aiški tikra vieta, buvo užsiminta apie didelę pasienio teritoriją nuo Gerdašių iki Lenkijos sienos. Gerai prisimenu savo reakciją, esu išsaugojusi tas žinutes iki šiol. Pamenu, tada greit mintimis perbėgau per pasienio kaimus ir sustojau ties tankiau apgyvendintomis Varviške ir Bugieda. Pagalvojau, kad ten dar nemažai nuolatinių gyventojų. Negi jiems reiks išsikelti iš savo namų? Daug jausmų kilo, įsivaizdavus galimą situaciją, bet nuraminau save, kad tai tik pirminiai spėjimai. Tikėjau, kad sprendimas bus kitoks, kad bus padaryta viskas , kad nukentėtų kuo mažiau žmonių. Taip ir nutiko. Šiandien kalbame apie keliolika sodybų, iš kurių tik viena nuolat gyvenama.

– Prasidėjus diskusijoms apie poligoną, daugelis žmonių choru ėmė socialiniuose tinkluose pasisakinėti prieš poligono steigimą, užvirė šaršalas, prasidėjo žmonių susipriešinimas. Buvo labai madinga būti poligono steigimo priešininkais. Jūsų pozicija socialiniuose tinkluose buvo kitokia. Kas lėmė tokią poziciją, ar sulaukėte kritikos ir kaltinimų?

– Taip, mano, mano šeimos pozicija buvo ir yra kitokia. Nors turime miško sklypą, kuris patenka į poligono teritoriją, kurį buvome numatę išsaugoti vaikams ir anūkams, o mūsų tėviškės sodyba yra netoli planuojamos šaudymo zonos, dėl ko, suprantama, ramybės bus mažiau, o prie žoliapjovių ir motorinių valčių ežere garsų dar prisidės ir kitokių , tai tikrai mums nebuvo stimulas sukilti prieš poligoną. Tėvynės interesas visada buvo aukščiau už privačius. Tokį požiūrį atsinešiau iš vaikystės, tai stengėmės įskiepyti savo vaikams. Džiaugiamės, kad jie, jauni žmonės, saugo šias vertybes. Visi šeimoje esame pakankamai įsigilinę į situaciją tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Dėl gynybos, kariuomenės stiprinimo poreikio mums nekilo nei mažiausių abejonių. Kodėl pasirinkta ši vieta, argumentų mums užteko jau nuo pirmojo susitikimo su kariuomenės atstovais. Tai labai pažeidžiama valstybės vieta , kur daugiausiai valstybinės žemės, t. y. mažiau praradimų gyventojams. Mes girdime, kad miškas nebus iškirstas plynai, kiek įmanoma, nebus liečiamos draustinių teritorijos, o šaudyklų teritorija, kur miškas bus kertamas, bus labiau traukiama link jau dabar gerokai iškirstų vietų, ir neturime jokio pagrindo nepasitikėti kariškiais. Mes esame kaimo žmonės, užaugę gamtoje, mylime, vertiname ją, suprantame, kad neišvengiamai tam tikra žala jai bus padaryta, tačiau viską galima atstatyti atsodinant mišką kitose teritorijose, praplečiant kurtinių būstines kad ir Dzūkijos nacionaliniame parke ar kitose vietose. Miškas, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimo trukmę. Ir tai, kad jis kertamas ir vėl atsodinamas, yra natūralus procesas. Jeigu mes suremsime pečius, savo žodžius apie staiga visiems atsiradusią begalinę meilę gamtai, šiandien sklindančius iš visų pusių, paversime darbais, nustosime palikinėti šiukšlių maišus, nudėvėtus čiužinius miškuose, butelių kalnus Ančios pakrantėse po iškylų su baidarėmis, kirsti medžius savo reikmėms kur papuola be miškininkų rekomendacijų, o jei dar ir vieną kitą medį kiekvienas pasodinsim, patikėkit– grąžinsim skolą gamtai keliagubai.

Nei pozicija, kad Lietuvai užtenka poligonų ir jo iš viso nereikia, skleidžiama žmonių, neturinčių jokių žinių ir patirties šioje srityje, nei ta, kad tegul poligonas būna, bet ne pas mus, mums nebuvo priimtina. Ypač pastaroji, itin savanaudiška, lyg žmonėms kitoje vietoje praradimai nebūtų skaudūs ar kraštas, kuriame jie gyvena, mažiau brangus ir vertingas. Stebino ir žmonių pasiūlymai steigti poligoną kažkur laukuose, atvirose vietose, be miško priedangos, netinkamose kariniam objektui, kas net ir karo mokslų nebaigusiam turėtų būti aišku.

Neįtikino ir daugelio poligono priešininkų nuogąstavimai, kad šalies politikai ir kariškiai korumpuoti, iškirs miškus, apvogs, pasinaudos savo reikmėms. Suprantu, kad nuvilia kartas nuo karto išlendantys korupcijos skandalai įvairiose partijose, kurių buvo visais laikais ir bus ateityje, nes žmonės ne visada atsispiria pinigams ir valdžiai. Ar tai reiškia, kad reikia netikėti niekuo ir nieko nedaryti? Atidžiai sekiau Raimundo Vaikšnoro, dabartinio kariuomenės vado, karjerą, biografiją. Neradau jokių korupcijos pėdsakų. Ar turime juo nepasitikėti todėl, kad dėmę kariuomenės reputacijoje paliko kažkas iš ankstesnių pareigūnų? Kai kurie garbūs krašto žmonės bandė įtikinti, kad neturėtume kurstyti karo, provokuoti. Ar šalies gynyba yra karo kurstymas? Ar neturėtume būti gerai pasirengę galimoms provokacijoms, turėdami aplink tiek pavyzdžių, kai į šalį su ginklu įsiveržia svetima kariuomenė, žudo, griauna, reikalauja atiduoti savo žemes? O gal kažkam būtų paranku, kad mūsų ir sąjungininkų kariuomenė būtų nepasirengusi? Ko tik neprisiskaitėme, atidžiai sekdami informaciją visose įmanomose vietose. Ir visa tai tik dar labiau stiprino mūsų poziciją ir įsitikinimus.

Jau iš pat pradžių, rašydama pirmuosius komentarus ir atsakydama TAIP puslapio „Mano Kapčiamiestis“ apklausoje žinojau, kad tai sukels daug apkalbų, puolimų, kaltinimų nebūtais dalykais nuo naivumo iki nemeilės savo kraštui ar jo išdavystės. Suprantama, patogiau ir saugiau plaukti pasroviui arba patylėti, bet tai ne mano kelias. Analizavome su šeima, kas aktyviausiai priešinosi poligonui, dalinosi tokio pačio pobūdžio žinutėmis ir tik pasitvirtinome, kad esame teisūs. Aktyviausiai dirbo žmonės, mums jau žinomi iš anksčiau, dar 2007, 2013, 2014 metais ir vėliau kilusių skandalų, maršų, siekusių skaldyti tautą, sukelti nepasitenkinimą ir priešiškumą NATO, ES, demokratiška, vakarietiška Lietuvos valstybe, ir jų sekėjai.

Dar lengviau buvo suprasti vietinių žmonių interesus. Kadangi patys esame vietiniai, puikiai žinome, kas kuo užsiima, iš ko duoną uždirba, kas savo tėviškę, mišką nuoširdžiai saugo ir tausoja, kas seniai pardavęs ar apleidęs, kas jau anksčiau buvo patekęs į skandalus su gamtosauga, teisėsauga. Man pačiai, jau seniai besidominčiai krašto istorija, labai aiškiai išsirutuliojo ir daug kitokių įdomių sąsajų tarp kai kurių šių dienų įvykių herojų ir jų tėvų, senelių veiklos mūsų krašte . Tegul tai lieka praeityje. Žmonės, suprantama, neatsakingi už praėjusių kartų gyvenimus. Tikiu, kad ateityje jie ir jų vaikai nuveiks geresnių darbų Tėvynės labui, paliks kitokius, pagarbos vertus pėdsakus krašto istorijoje.

Išskirčiau tik vieną kategoriją prieš poligoną besikaunančių kraštiečių, kurie tikrai ne politinius žaidimus žaidžia ir neturi pas kitus iš tolo matomų kyšančių savanaudiškumo uodegų, o nuoširdžiai liūdi dėl to, kad reiks prarasti savo tėviškę. Dažniausiai tie pastatai nėra didelės materialinės vertės, bet yra neįkainojami emociškai. Labai gerai suprantu jų jausmus, sentimentus, man lygiai taip pat būtų skaudu prarasti vietą, kur esu gimus ir praleidus vaikystės metus. Tikiu, kad ateityje visi įsitikinsim, kad praradimas ne beprasmis, ir šiems žmonėms liks dėkinga visa Lietuva. Valdininkų vietoje šios kategorijos žmonėms skirčiau daugiau dėmesio, jautrumo, pagarbos, tiek dabar, tiek ateityje. Kaip ir tiems, kurių praradimų dėka šiandien turime kitus svarbius valstybei objektus: vietas, kur treniruojasi kariškiai, automagistrales, didžiųjų miestų aplinkkelius, kuriais visi naudojamės, kartais net nesusimąstydami, kiek ir ko turėjo paaukoti mūsų visų labui ten gyvenę žmonės.

– Pastebėjau, kad sekate pasisakymus socialiniuose tinkluose apie poligoną ir pateikiate racionalius pastebėjimus šiuo klausimu. Ar tikrai dalis žmonių tinkamai nesuvokia jiems pateikiamos informacijos apie su poligonu susijusius procesus? Pateikite pavyzdžių.

– Taip, deja. Yra nemažai žmonių, kurie klaidingai supranta pateiktą informaciją. Taip yra dėl įvairių priežasčių. Vieni iš jų sunkiau pasiekia informacijos šaltinius ir remiasi tik nuogirdomis, kiti perskaitę ar išgirdę neteisingai suvokia tekstą. Liūdna, bet kai kurie suinteresuoti pakenkti poligono įkūrimui žmonės sąmoningai klaidina, gąsdina, norėdami paveikti , palenkti savo pusėn, dalinasi socialinėj erdvėj platinamais naratyvais, tokiais kaip „ jei mes juos dabar įsileisim, poligonas plėsis toliau ir galo nebus“, „ jums sumokės kapeikas“, „ visus miškus plynai iškirs“ ir pan. Pavyzdžių galėčiau pateikti labai daug, nes teko nemažai bendrauti, išgirsti žmonių nuogąstavimų. Tarkim, kad ir vienas iš paskutinių, apie kurį jau buvau rašiusi savo FB paskyroje, kai žmogus, turintis sodybą ir miškus vadinamoje geltonojoje zonoje, iš kur iškeldinimas neplanuojamas, atsiuntė man nuorodą į tekstą, kur yra toks sakinys :”Mokomojoje poligono teritorijoje esančių sodybų savininkai per penkerius metus galės apsispręsti, ar likti ten gyventi, ar parduoti savo turtą.” „O tu sakei, kad mūsų neišmes. Taigi mes per penkerius metus turėsim apsispręsti ir parduoti „– priekaištavo man. Nežinau, ar įtikinau, aiškindama tai , kas jau daug kartų buvo sakyta tiek socialiniuose tinkluose, tiek susitikimuose, kad ir dabar ir vėliau apsisprendimas dėl išsikėlimo paliktas žmogui. Penkeri metai duoti pačių žmonių labui, kad, jei neparduos savo turto dabar, vėliau, jei vis tik apsispręs parduoti, turėtų tokias pat palankias sąlygas. Puikus pavyzdys yra ir platinami graudinantys filmukai, kur irgi matosi, kad žmonės, gyvenantys teritorijoje, iš kur iškeldinti neplanuojama, akivaizdžiai neturi teisingos informacijos, įsitikinę, kad jiems reiks palikti namus. Iš jų skamba klausimas: „O kur man dabar reikės eit?“. Nežinau, kas tų filmukų autorius, kas stovėjo su kamera ir kas uždavė klausimus, bet man nesuvokiama, kaip matant tokios būsenos žmogų ir jo neviltį galima leisti jam taip toliau jaustis, stengtis išspausti kuo daugiau graudumo, kuriuo būtų galima dalintis ir siekti savo tikslų, vietoj nuraminimo, paaiškinimo, kad jis neteisingai supranta, kad galės rinktis– išeiti ar likti. Begalės suklaidintų visos Lietuvos žmonių, ne tik botų, pasipiktinę komentavo, keikė Lietuvos valdžią, kariuomenę, ruošėsi atvažiuoti į protestus ginti žmonių, kurių neva „net kapinės bus sulygintos su žeme“, kaip pasirodė po dviejų „žurnalistų“ reportažo prie Kapčiamiesčio kapinių. Man irgi skambino pažįstama vilnietė su užuojauta, kad mums teks palikti sodybą Kapčiamiestyje. Labai nustebo, kad Kapčiamiestyje poligono nebus, jis bus netoliese esančiuose kaimuose. Taigi tikslas pasiektas, pasipiktinimas, sąmyšis įžiebtas. Galima girtis aštuonių kilometrų protestuotojų, suvažiavusių iš visos Lietuvos, eile ir galbūt dar daugiau laukti Vasario 16 dieną, kai kartu žygiuos pats celofanas.

– Poligono kontekste naujomis spalvomis įvardijote patrioto sąvoką. Kas yra patriotas – tas kuris kategoriškai pasisako prieš poligoną, ar tas, kuris pritaria jo steigimui? Ką reiškia šiuo laikotarpiu būti šalies patriotu?

– Sakoma, kad draugą pažinsi tik bėdoje. Tai tinka ir kalbant apie patriotiškumą. Lengva ir smagu mosuoti vėliavėlėmis, kai nėra sudėtingų situacijų. Visi geri, draugiški, visi myli Lietuvą. Ir tik tada, kai Lietuvai reikia bent mažiausios tavo paramos, pasimato tikrasis patriotiškumas, žmogaus prioritetai. Man ypatingai keista ir nejauku, kai žmonės, tarsi norėdami pateisinti tą įsikibimą į savo turtą, išdidžiai pareiškia : „ Mano senelis buvo savanoris, mano dėdė buvo partizanas ir pan.“ Tai dabar tavo laikas, žmogau. Ir niekas neprašo nei tavo gyvybės, nei brangiausių žmonių, ką anksčiau paaukojo ne vienas Lietuvos patriotas, niekas neatima tavo turto neatlygintinai, neišveža į Sibiro platybes, tau sumoka ir dar duoda kompensaciją už moralinę žalą. Tai dalykai, kurių negalima lyginti, tai skaudūs istorijos momentai, apie kuriuos kalbėti šių dienų kontekste, ieškant kažkokių sąsajų ar savo elgesio pateisinimo, negalima.

Man labai gaila ir gėda, kad aikštė, į kurią tradiciškai su šeima ir giminaičiais, norėdami palaikyti bendruomenę su vėliavomis rankose kiekvienais metais eidavome giedoti Lietuvos himno, šiandien virto žmonių iš visos Lietuvos, kovojančių prieš valstybę, demokratiją, platinančių svetimos valstybės naratyvus, susitikimų vieta, kad nuo jų nebuvo atsiribota, netgi atvirkščiai– suderintas laikas, duotas palaiminimas atvykti, platinami jų kvietimai. Nežinau kodėl, galiu tik spėti– gal dėl to, kad gretos būtų gausesnės, o gal ir dėl to, kad pažiūros sutampa. Mūsų šeimai, tikiu, kad ir daugeliui kitų žmonių, nepakeliui su šia kompanija. Mes atsiribojame nuo šių renginių. Kursime kitas, savas tradicijas.

– Diskusijose dėl poligono aktyviai veikia socialiniai tinklai. Paaiškėjo, kad tam tikros paskyros yra netikros, veikia vadinami botai. Kaip manote, kodėl atsirado šis reiškinys? Ar jis pavojingas?

– Manau, kad tai labai pavojingas reiškinys. Pirmiausia, jis labai psichologiškai veikia žmogų, sudaro įspūdį, kad dauguma galvoja kitaip, tarsi įspraudžia į kampą. Žmogus pasijaučia tarsi vienas būtų kitoks, nedrįsta kalbėti, prieštarauti. Tai formuoja žmogaus, ypatingai neturinčio galimybių ar gebėjimų susirasti patikimą informaciją , nuomonę. Kai visur aplink kartojami tūkstančių botų nešiojami naratyvai, žmogui sunku suvokti, kas čia vyksta iš tikrųjų. Smagu, kad jau pradėta rimčiau su tuo kovoti. Girdėjome apie blokuotą grupę, „Taikus Rūdininkų ir Kapčiamiesčio karinis poligonas“, kurios 80 % sekėjų buvo netikros paskyros , o jos įkūrėjas – irgi tuščias profilis, pasislėpęs po netikru vardu. Beje, šis įkūrėjas prieš tai kreipėsi į mane, prašydamas eterio mano įkurtoje grupėje, kuri tuo metu buvo pati gausiausia iš Kapčiamiesčio grupių ir būtų buvusi labai patogi dezinformacijai skleisti, su didžiausia šio krašto žmonių auditorija. Man nesutikus, tam tikslui buvo sukurtos kitos grupės, sekėjų skaičius kuriose žaibiškai išaugo. Šiandien naujai sukurta grupė „Kapčiamiesčio poligonas“, platinanti Artūro Orlausko, Celofano, naujai įsižiebusios Lazdijų „žvaigždės“ ir kitų jų bendraminčių pranešimus bei kvietimus visiems rinktis į Kapčiamiestį ir pasakyti „Poligonui ne“ Vasario 16 dieną, turi virš septynių tūkstančių sekėjų, o grupė „Mano Kapčiamiestis“ išaugo nuo dviejų su viršum iki virš aštuonių tūkstančių. Man šis laikotarpis irgi tikras darbymetis. Kiekvieną dieną reikia atmesti būrius akivaizdžiai netikrų paskyrų, kad grupė, sukurta su tikslu burti ir vienyti žmones, kaupti krašto istoriją, nevirstų botų ir trolių namais.

– Akivaizdu, jog poligonas Kapčiamiestyje tikrai atsiras. Kaip Jums atrodo, kaip šis objektas pakeis Kapčiamiesčio krašto ir viso Lazdijų krašto gyvenimą?

– Taip, pokyčių tikrai bus. Bus daugiau judėjimo, žinoma, ir triukšmo. Mes, kaip daug laiko vasarą praleidžiantys Kapčiamiestyje, jau esame įpratę prie naktinių šaudymų. Tiesa, tai iki šiol buvo fejerverkai iš nuomojamų sodybų , palydimi džiaugsmingų „valio“, kuriems iššokę iš lovų garsiai pritardavo mūsų šunys, niekaip nesuprasdami, kodėl mes nenorim keltis ir kartu pasidžiaugti. Trumpai paklausydavom muzikos, kuri gal ir ne visai mūsų skonio, ir vėl užmigdavom. Ar tai baisus diskomfortas? Ar tai sukeldavo pyktį? Ne. Netgi atvirkščiai– džiaugėmės, kad jauni žmonės kuria verslus, vietoj to, kad gyventų iš valstybės pašalpų. Liūdna, kad būtent šitie verslus sukūrę žmonės, šiandien vieni iš labiausiai bijančių poligono triukšmo, neva sutrukdysiančio pas juos vykstančioms ceremonijoms. Manau, kad naujai atsiradęs triukšmas bus daugiau dieninis ir neturės įtakos ceremonijų grožiui. O jei kada ir vakare kažkur toli prie Ivoškų ir subildės šūviai– bus kaip atrakcija. Juk ne karo garsai.

Kita vertus, jei rajono ir miestelio valdžia sugebės pateikti gerų pasiūlymų ir išsireikalauti mainais naudos, gerinant miestelio ir rajono infrastruktūrą, tvarkant kelius, galbūt įrengiant dviračių takus ar kitus patrauklius objektus, kraštas tikrai įgis daugiau gyvybės ir patrauklumo. Apie tai lyderiams laikas galvoti jau dabar, vedant derybas. Ir versliems žmonėms jau laikas kurti planus, nes tikrai, atsiradus didesniam judėjimui , atsiras didesnis prekių, paslaugų poreikis. Ir kai kuriems žmonėms, kurie nesugebės susitvarkyti patys, jau dabar reikia valdininkų, lyderių pagalbos. Manau, pats laikas nustoti verkti ir imtis konkrečių rimtų darbų dėl savo krašto gerovės. Jei jau mums iškrito tokia korta, nesvarbu, norėjom to ar ne, laikas ją tinkamai išnaudoti.