„Lietuviai mane nustebino tuo, jog jie labai myli savo tėvynę“, – sakė penkerius metus mūsų šalyje gyvenanti pakistanietė, šią savybę įvardydama kaip išskirtinį lietuvių tautos bruožą.
Gražūs žodžiai. Bet ar tikrai mes taip mylime savo tėvynę, kaip norėtume patys apie save galvoti? Pastarųjų mėnesių visuomeninis fonas verčia tuo suabejoti. Chroniški ginčai, nuolatinės priešpriešos, vis aštresnė retorika viešojoje erdvėje kartais leidžia manyti, jog mumyse kažkas pažadino tamsiąsias jėgas – ne norą susitarti, o instinktą konfliktuoti, ieškoti priešų ir aistringai stoti į barikadas.
Vos ne kiekvieną mėnesį visuomenei pasiūloma nauja „kova“. Protestai dėl Kultūros ministerijos perdavimo „Nemuno aušrai“, aistros dėl nevykusiai pasiūlyto ministro. Vos ši tema kiek aprimo, į viešąją areną buvo mestas LRT generalinės direktorės klausimas – esą pakeitus įstatymą dėl LRT vadovo skyrimo bus užgniaužtas „laisvas žodis“. Mitingai, šūkiai, kaltinimai. Visuomenė vėl skilo į dvi dalis: vieni įsitikinę, kad laisvam žodžiui iškilo egzistencinė grėsmė, kiti bandė raminti – LRT direktorė nėra tas pats, kas laisvas žodis, o žurnalistai ir toliau galės dirbti be politinės cenzūros.
Kai ir ši diskusija išsikvėpė, gruodžio viduryje pasirodė naujas konfliktas – Kapčiamiesčio poligonas. Ir vėl tas pats scenarijus: aistros, stovyklos, etiketės, riebūs epitetai socialiniuose tinkluose, kaltinimai valstybės išdavyste ar neišmanymu. Tarsi būtume užprogramuoti nuolat gyventi įtampos režimu.
Galima sakyti – viskas normalu. Esame demokratinė valstybė, diskusijos ir laisvas nuomonės reiškimas yra būtini laisvos visuomenės atributai. Taip, tai tiesa. Bet čia slypi pavojingas „bet“.
Paaiškėjo, kad tūkstančiai socialinių tinklų profilių, aktyviai „kovojusių“ prieš Kapčiamiesčio poligoną, formavusių nuomones ir kurstę emocijas, buvo netikri – vadinamieji botai. Dalis jų registruoti rytų valstybėse. Kyla paprastas, bet nemalonus klausimas: kodėl svetimų šalių sukurti netikri profiliai taip lengvai įsiterpia į mūsų viešą diskusiją ir formuoja lietuvių nuomonę? Kodėl taip lengvai leidžiamės supriešinami?
Ar negali būti, kad tai – senos, gerai žinomos technologijos, anksčiau vadintos „po zakazu gosteleradio“, tik šiandien persikėlusios į socialinius tinklus? O mes, deja, dažnai patys noriai griebiame tą masalą. Nes kai kam patinka prieštarauti, piktintis, kovoti – kartais net nesvarbu, dėl ko.
Ar jaučiame, kad po kiekvieno tokio priešpriešos raundo tampame vis labiau pažeidžiami? Ar nepamiršome, kaip sunkiai iškovojome laisvę? Jei taip lengvai ir neatsakingai pasiduosime tarpusavio skaldymui, nebegalvodami apie esminius tautos išlikimo principus, tiems, kurie svajoja mus susigrąžinti į blogio imperiją, nereikės nei tankų, nei naikintuvų, nei kareivių. Pakaks mūsų pačių. Mus okupuos iš vidaus. Mus pasmaugs mūsų pačių rankomis. Ar mes to norime?
Tikroji vertybė ir tikrasis išlikimo garantas yra ne susiskaldymas, o gebėjimas susivienyti, diskutuoti neprarandant proto ir orumo. Neleiskime, kad mūsų meilė tėvynei būtų tik gražus mitas. Nenuvilkime savo vaikų – ir tos jaunos pakistanietės, kuri tiki, kad lietuviai iš tiesų labai myli savo tėvynę.
