Kvepalų buteliuke įamžinti prisiminimai

Kvepalų buteliukų kolekcija – tai paslaptingas kvapų, meno, dizaino bei istorijos pasaulis, į kurį pakvietė Audronė Pileckienė.

Kvepalų buteliukai – lyg nuotraukų albumas

Audronė Pileckienė niekada neišmeta jau panaudotų kvepalų buteliukų – atvirkščiai, ji juos labai saugo. „Aš nevadinu savęs kolekcininke, tai mano hobis“, – sako Audronė Pileckienė, pristatydama savo kvepalų kolekciją parodoje „Kvepalų buteliukuose slypinčios istorijos“.

Kolekcijoje puikuojasi įvairiausi kvepalų buteliukai – įvairių dydžių ir formų. Vienuose dar likę prabangūs kvepalai, kiti – tušti, dvelkia primindami buvusį tikrą kvapą. Kolekcijoje yra tokių kvepalų buteliukų, kokiais kvėpinasi net karališkosios šeimos nariai, taip pat gausu nišinių kvepalų buteliukų.

Jų čia gausybė įvairių formų: be tradicinių kvadratinių ar apvalių, yra širdelės, pusmėnulio, kūgio, apverstos trapecijos ir kitokių formų buteliukų, taip pat įvairiausių spalvų, o dar daugiau – kvapų. Vieną buteliuką Audronė išskiria – jam jau pusšimtis metų.

Tiesa, kiek kolekcijoje buteliukų, ji nežino – net nėra suskaičiavusi. Ir kiek jų atvežė į parodą, taip pat nepasakytų. Dar prisipažįsta, kad dviejų dėžių su kvepalų buteliukais garaže niekaip nerado, nors tikrai žino, kad jos yra.

Kiekvienas buteliukas turi savo istoriją: vieni dovanoti draugės iš Portugalijos, kuri Audronės kolekcijai specialiai kvepalų ieško sendaikčių turgeliuose, kiti – dovanoti draugių, bičiulių, kolegų, treti – pačios kruopščiai rinkti ir saugoti. „Bet kurį iš jų paėmusi į rankas, prisimenu ne tik kvapą, bet ir kaip jis pas mane atsidūrė, – sako Audronė. – Imant į rankas vieną po kito kvepalų buteliukus, atrodo, lyg vartytum nuotraukų albumą, o likęs kvapas nukelia į prisiminimus.“

Prabangi popietė tarp kvapų, su muzika ir eilėmis

Lazdijų meno mokyklos mokinio Ugniaus Bondorevo (mokytoja Vilma Grigaitienė) atliktas muzikinis kūrinys, eilės ir kvepalų dvelksmas nukėlė į prabangų kvepalų pasaulį, kupiną istorijų ir prisiminimų.

„Nenustebkite, jei kvepalų kvapas jus lydės net į namus“, – iškart įspėjo Aštriosios Kirsnos bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Dalia Blažaitienė.

O Audronė tuoj pat leido pasikvėpinti savo gautais dovanų kvepalais, patardama, kad vis tik nereikėtų skubėti vieni kitiems dovanoti kvepalų, nes net patys artimiausi žmonės gali „nepataikyti“ kvapo ir išrinkti tokį, kuris nepatiks.

Vokietijoje rašė „kursinį darbą“ apie kvepalus

Pirmoji paroda, kur skleidėsi kvapai ir puikavosi buteliukai, buvo Kučiūnų bibliotekoje, antroji – Aštriojoje Kirsnoje.

Audronė neslepia, kad rinkti buteliukus pradėjo dar mokytojaudama Krosnos mokykloje, tik tada jie visai ne parodoms buvo skirti. „Tada surengėme Žalgirio mūšį – kvepalų buteliukai „kovėsi“ kautynių lauke“, – prisimena Audronė.

Surengti parodą, ištraukti buteliukus iš dėžių, juos paruošti, ji sumanė dirbdama Vokietijoje. Ruošdamasi, kaip pati sako, parašė vos ne kursinį darbą apie kvepalus, o dukra Urtė padėjo parengti skaidres parodos pristatymui.

Buteliukai iš Kučiūnų bibliotekos tiesiai atkeliavo į Aštriosios Kirsnos biblioteką.

Itin šiltas susitikimas tarp kvepalų buteliukų

Aštriosios Kirsnos biblioteka įsikūrusi buvusios mokyklos pastate – čia Audronė kadaise mokytojavo.

„Čia prabėgo mano jaunystė“, – su jauduliu kalba Audronė, prisakiusi sau nesigraudinti, bet taip nepavyko – balsas drebėjo ir akyse kaupėsi ašaros.

Tuo labiau, kad į jos magišką parodą susirinko daug pažįstamų moterų, kurių šeimų istorijas Audronė gali papasakoti, nes mokė jų vaikus.

„Štai kaip kvepalų buteliukas gali suburti, o kiek istorijų galima išgirsti“, – sako ji.

Pirmiausia pati papasakojusi kvepalų istoriją, vėliau paprašė ir renginio dalyvių pasidalyti savomis istorijomis. Kvepalų buteliukų moterys atsinešė tiek, kad vos tilpo ant stalų.

Susirinkusios pasakojo, kad dažniausiai kvepalų gauna dovanų – juos dovanoja vaikai, anūkai. „O močiutėms – viskas tinka“, – juokavo jos.

Ir kaip nedovanos, kai prie šeimos šventinio stalo susirenka ir daugiau kaip 30–40 šeimos narių. Daugelis jų išsibarstę užsienyje.

Moterys atviravo, kad vienos pabaigia vieną buteliuką, tada dairosi kito, kitos mėgsta ir vienais pasikvėpinti, ir kitus išbandyti. Vienoms patinka aštresni, kitoms – saldūs kvapai – viskas priklauso nuo asmenybės ir charakterio.

Viena pasakojo, kad būdama užsienyje lankėsi „Dior“ parodoje ir pagalvojo: jei jau atvyko į tokią vietą, tai kaip nenusipirks kvepalų – ir nusipirko.

Audronė gi pataria: „Nelaikyti ir nesaugoti kvepalų – reikia juos naudoti, nes per ilgus metus jie pakeičia ir kvapą, ir net spalvą.“

„O galų gale, mes nusipelnėme kvepėti?“ – klausia ji. Ir pati sau nusiperka kvepalų. „Dirbu, užsidirbu, galiu sau leisti“, – sako ji.

Moterys atsinešė ir jau tuščių buteliukų, ir tuos, kuriuos dabar naudoja. Vienus mėgsta labiau, kitus naudoja rečiau.

„Negailime“, – sako jos. O viena ponia prasitarė, kad kasdien kvėpinasi – visai nesvarbu, ar tądien išeis iš namų, ar tik į daržą nueis.

Moterys atvirai sakė, kad dabar gyvena geriau. „Anksčiau, jei 5 rublius išleisi kvepalams, tai jau namo neveši ir mamai nesakysi – teks pragyventi iš likusių“, – prisimena studijų laikus.

Prisiminė, kokiais kvepalais kvėpinosi jų mamos bei jos pačios jaunystėje – dažniausiai latviškais ar iš kaimyninių šalių atvežtais.

Štai kokius stebuklus gali padaryti paprastas ir net tuščias kvepalų buteliukas – jis gali suburti, sukviesti prie bendro stalo, papuošto pavasario gėlėmis ir saldumynais, priversti sustoti, pasimėgauti kvapais ir istorijomis, kurių metams bėgant tik daugėja, o prisiminimai tampa vis brangesni.

Bibliotekininkė Dalia dėkojo Audronei už išskirtinę parodą, jaukią popietę tarp kvapų ir prisiminimų, kurie neblėsta.