Gražu ir prasminga, kai išeiviai iš savo gimtinės, šiuo metu gyvenantys kituose Lietuvos miestuose, neužmiršta gimtųjų vietų ir kuria jose atminties ženklus. Vienas iš tokių pavyzdžių – Krikštonių apylinkėse gimę ir augę, o dabar sostinėje gyvenantys savo gimtinės patriotai Vytautas Janulevičius ir Bronius Kašelionis, kone kasmet įvairiose Krikštonių apylinkių vietose savo lėšomis statantys istorinės atminties akmeninius ženklus.
Iki šiol jau pastatyti devyni tokie ženklai, o praėjusį savaitgalį vietą surado ir dešimtasis – netoli Nemuno buvo pastatytas atminimo akmuo, skirtas vieninteliam šiame krašte prieš daugelį metų veikusiam keltui per Nemuną atminti. Šio paminklinio akmens gamybą savo lėšomis finansavo V. Janulevičius.
Sausio 13-osios įvykių dalyvis, pulkininkas leitenantas V. Janulevičius apie savo iniciatyvas Krikštonių krašte yra sakęs: „Dūšoje liko, kad esu skolingas tam kraštui ir norėjosi kažką padaryti.“
Į šio atminties ženklo atidarymą atvyko nemažas būrys vietos gyventojų, taip pat tremtinių ir politinių kalinių choras iš Alytaus. Renginį vedė pedagogas, buvęs Lazdijų savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Vituolis Valūnas.
„Žinojau, kad B. Kašelionis ir V. Janulevičius puoselėja patriotines iniciatyvas – jie pastatė ne vieną paminklą Lietuvos partizanams Krikštonių krašte. Kai V. Janulevičius paprašė organizuoti šį renginį, susiskambinau su Politinių kalinių ir tremtinių Alytaus skyriumi, pakviečiau renginyje dalyvauti jų chorą „Atmintis“, tada paskambinau klebonui Pauliui Marčiulioniui. Kadangi specialaus autobuso nebuvo, choristai į renginį atvažiavo savo asmeniniais automobiliais“, – pasakojo V. Valūnas.
Renginys prasidėjo „Tautiška giesme“. Atminimo akmuo yra skirtas svarbiems Krikštonių istoriniams įvykiams, konkrečiai – veikusiam keltui per Nemuną, kuris lėmė Krikštonių krašto raidą nuo XV amžiaus pabaigos iki XVIII amžiaus pabaigos.
Krikštonys istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XV amžiaus. Pasak V. Janulevičiaus, šis kraštas kadaise buvo svarbus susisiekimo taškas – čia veikė vienintelis kelto per Nemuną punktas šiame regione, pašto stotis, muitinė, karčema ir arklių keitimo vieta kelyje iš Sankt Peterburgo į Varšuvą. Būtent šiai istorijai įamžinti skirtas naujasis paminklas.
Keltas savo veiklą baigė tada, kai Lietuva po Trečiojo padalijimo prarado savo valstybingumą, o siena tarp Rusijos imperijos bei tuometės Prūsijos ėjo Nemunu.
Šventės metu Krikštonių Kristaus Karaliaus parapijos klebonas P. Marčiulionis pasakė prasmingą kalbą ir pašventino paminklą. Renginyje kalbėjo B. Kašelionis, parašęs knygą „Dainavos krašto partizanai“, apie istorinius įvykius pasisakė V. Janulevičius. Skambėjo keturi eilėraščiai – du Vilijos Padimanskienės, žinomos Lazdijų krašto pedagogės, ir du – Alytaus krašto pedagogės Albinos Sviderskienės.
Choras „Atmintis“ padainavo keturias patriotines dainas, skirtas Lietuvai, o renginio finale buvo sugiedota „Lietuva, brangi“.
Žinomas Lazdijų ir Alytaus krašto pedagogas Artūras Čiurlionis padovanojo renginio vedėjui duonos kepalą, iškeptą pagal seną receptą. V. Valūnas perdavė duonos kepalą V. Janulevičiui, o šis priėmė sprendimą kepalą supjaustyti ir pavaišinti duona visus renginio dalyvius.
Padėkota visiems, prisidėjusiems prie šio renginio organizavimo, tarp jų ir vietos gyventojui Sigitui, perdavusiam akmenį šio paminklo gamybai. Visi renginio dalyviai sutarė, jog svarbiausia – ne akmuo, bet pagarba to krašto žmonėms.
