Šių metų vasara ūkininkams negaili išbandymų. Vieną savaitę alina tropiniai karščiai, kitą – liūtys ar sausra. Didžiausio Lazdijų krašto ūkio šeimininkė Alma Rutkauskienė sako, kad prie gamtos kaprizų tenka prisitaikyti nuolat, tačiau šių metų karštis buvo toks stiprus, jog pagalbos prireikė net jai pačiai.
„Karštis veikia visus – ir žmogų, ir gyvulį, ir techniką. Atrodo, kad viskas pasiekia galimybių ribas“, – sako daugiau kaip tūkstantį hektarų žemės kartu su vyru Redu valdanti ir per tūkstantį mėsinių galvijų auginanti ūkininkė.
Karštis išbandė ne tik gyvulius
Anot A. Rutkauskienės, Lietuvai neįprasta 30–36 laipsnių kaitra tapo rimtu išbandymu visam ūkiui.
„Net man pačiai prireikė medikų pagalbos – teko statyti lašelines. Ačiū jiems. Jeigu jau žmogui sunku, galima tik įsivaizduoti, ką patiria gyvuliai“, – atvirauja ji.
Didžiausias rūpestis tokiomis dienomis – vanduo. Ūkininkė sako, kad nuolat stebima, ar girdyklose jo netrūksta, nes gyvuliams tai gyvybiškai svarbu.
„Karštis gyvuliams kelia didžiulį stresą. Turime pasirūpinti, kad vandens būtų visur ir visada. Negali būti nei mažiausio laiko tarpo, per kurį girdyklos būtų tuščios“, – pabrėžia ji.
Daugiau nei tūkstantis galvijų – jau ne romantika
Almos Rutkauskienės ūkyje ganosi daugiausia aubrakų veislės galvijai. Tokiame ūkyje, anot jos, nebelieka vietos romantizuotam požiūriui į žemės ūkį.
„Kai žmonės kalba apie vainikus ant karvių ragų ar kitus senovinius papročius, suprantu, kad tai gražu. Tačiau kai augini daugiau kaip tūkstantį galvijų, tai jau yra rimta gamyba, kurioje viskas planuojama strategiškai“, – sako pašnekovė.
Svarbiausia tampa ne tradiciniai simboliai, o gyvulių gerovė, pašarų kokybė ir sklandus darbų organizavimas.
Ūkininko diena nesibaigia
Pirmoji šienapjūtė ūkyje baigta dar birželio pradžioje – žolė sudėta į tranšėjas. Dabar šienaujamos natūralios pievos ir ruošiamasi antrajai žolei.
Tačiau, pasak ūkininkės, darbų pabaigos žemės ūkyje nebūna.
„Gyvuliai nežino nei savaitgalių, nei švenčių. Negali pasakyti, kad šiandien pailsėsi. Ūkininkas dirba visą parą“, – sako ji.
Prie gamtos iššūkių prisideda ir nuolat besikeičiantys teisės aktai.
„Tenka prisitaikyti ne tik prie oro, bet ir prie Lietuvos bei Europos Sąjungos žemės ūkio politikos. Vieną dieną galioja vieni reikalavimai, kitą – jau kiti. Tai kelia ne mažesnį stresą nei gamta“, – pripažįsta A. Rutkauskienė.
Atostogos – tik du kartus per metus
Nors ūkininkavimas reikalauja beveik viso gyvenimo, Alma sako, kad stengiasi bent trumpam atsikvėpti.
„Paprastai pailsėti išvykstame du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Kitaip būtų labai sunku išlaikyti darbo tempą.“
Paklausta, kas padeda tiek metų dirbti tokį intensyvų darbą, ji nusišypso. „Reikia turėti arklišką sveikatą. Kitaip žemės ūkyje ilgai neišsilaikysi.“
Gyvenimas – ne socialiniuose tinkluose
Nors A. Rutkauskienė yra viena žinomiausių Lazdijų krašto ūkininkių, socialiniuose tinkluose jos beveik nėra.
„Nesu žmogus, kuris mėgsta viešintis. Man svarbiau dirbti savo darbus, negu rodyti juos internete“, – sako ji.
Jos įsitikinimu, didžiausias įvertinimas – ne patiktukai socialiniuose tinkluose, o sveiki gyvuliai, kokybiškai atlikti darbai ir galimybė tęsti šeimos pasirinktą kelią.
„Žemės ūkis išmoko kantrybės. Su gamta nepasiginčysi – gali tik išmokti ją suprasti ir prie jos prisitaikyti“, – sako didžiausio Lazdijų krašto ūkio šeimininkė Alma Rutkauskienė.
