Nuo liepos 15 d. UAB „Lazdijų vanduo“ direktoriaus pareigas pradėjo eiti Mindaugas Lelešius. Nuvykome susipažinti ir sužinoti, ką gi naujasis direktorius darysiąs, kad gertume skaidrų kaip krištolas vandenį, o bendrovės vardas būtų tariamas su pagarba, nes pastaruoju metu buvo virtęs kone keiksmažodžiu: ryte, atsukę čiaupus ir išvydę vėl rudą vandenį, virindami ir ten matydami sluoksnį nuosėdų, dažnas geru žodžiu įmonės tikrai nevadindavo, veikiau paleisdavo tiradą keiksmažodžių. Už vandenį juk mokame ir nepigiai.
Dokumentus pateikė paskutinę dieną
– Ko gero, žinojote, kur einate dirbti, nes pastaruoju metu dirbote Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyriausiuoju specialistu, tad ir pačiam teko įsitikinti, kokia šiandien skaudi tema Lazdijams geriamasis vanduo? Ne į pačią geidžiamiausią vietą atėjote.
– Tikrai tą žinojau, nes esu šio sektoriaus atstovas ne vienerius metus, o kadangi dirbau Lazdijų savivaldybėje, tai skaičiau ir straipsnius, girdėjau žmonių nuogąstavimus tiek gatvėje, tiek rajono spaudoje. Atsakydamas į Jūsų klausimą, ar žinojau, kur einu, sakau: taip, tai faktas. Nesitikėjau, kad man čia bus padėta minkšta pagalvėlė ir bus labai smagu. O suprasdamas ir išmanydamas šitą sistemą, šitą struktūrą, tik paskutinę dieną pateikiau dokumentus.
M. Lelešius yra įgijęs hidroekologijos magistro kvalifikacinį laipsnį. Žada studijuoti viešąjį administravimą. Sako, dar vieno magistro laipsnio sieksiąs. Laiko ras. „Kai nori, yra entuziazmo ir užsispyrimo, tai galima padaryti. Vakare lieka pora valandų laiko, jas išnaudosiu mokslams“, – teigia.
– Ilgai svarstėte ir galvojote?
– Tikrai taip. Nes tikrai labai sunkus sektorius. Mano biografija daug ką pasako: esu buvęs daugelio įmonių valdybų narys, tarp jų ir Marijampolės „Sūduvos vandenų“, kur turėjau tikrai geros praktikos, įgijau gerų įgūdžių. Buvau ir pats pateikęs įžvalgų tuometiniam direktoriui ir susilaukiau padėkų, nes tos įžvalgos lėmė didžiulį nuostolių sumažinimą ir išsprendė tam tikras finansines problemas. Tai buvo tik viena dalis, o šiandien čia esu atsakingas už viską.
Neslepia, kad konkursas į UAB „Lazdijų vanduo“ direktoriaus pareigas buvo sunkus. „Grįžęs žmonai pasakiau: jaučiuosi kaip po bakalauro gynimo“, – prisipažįsta šiandien direktorius M. Lelešius. Sako, kad valdybos nariai į konkurso organizavimą žiūrėjo labai atsakingai. „Klausimai buvo labai gudrūs, įžvalgūs. Prisipažinsiu: nugara buvo šlapia. Ir tada supranti, kad ši vieta yra be galo svarbi. Nuo pat pirmos dienos esi atsakingas už tiekiamą geriamąjį vandenį ir visas kitas funkcijos, kurias teikia įmonė“, – prisipažįsta.
Pirmasis darbas – geriamojo vandens kokybės gerinimas
– Kaip jautėtės pirmąją savo darbo dieną? Jau nebe specialistas savivaldybėje, o įmonės direktorius.
– Gal gerai. Jaučiau atsakomybės jaudulį ir tai ne tas jaudulys, kurį tu jauti užlipęs ant scenos. Aš taip vadinu, nes jis svarbus. Jei jį turi, reiškia, viskas tvarkoje. Jei ateini abejingas, tau niekas nerūpi, o čia jaudulys buvo. Manau, taip turi būti ir toliau, ir ne tik man, bet ir pas visus darbuotojus: jie turi jausti tokią atmosferą. Ir geri santykiai, gera atmosfera sukurs reikiamą produktą.
– Ką darysite pirmiausia?
– Pirmasis darbas – Lazdijų vandenvietės geriamojo vandens kokybės gerinimas.
Prisipažįsta, kad dabar visą kelią į Marijampolę ar iš Marijampolės galvoja tik apie Lazdijų vandenį. „Kaip ką padaryti geriau, greičiau, kokybiškiau. Mintys sukasi ir sukasi“, – sako. Keliu Lazdijai–Marijampolė direktorius nevažiuoja, sako, prasta atkarpa, tikisi, kad kažkada bus sutvarkyta, dabar renkasi saugesnį, lėtesnį važiavimą, ypač žiemos metu, pro kaimus – Rudaminą, Šeštokų kryptimi. „Kad grįžtu 15 minučių vėliau, nieko neatsitinka“, – prisipažįsta.
– Kur čia ta didžioji bėda? Kodėl vanduo – rudas?
– Analizė vyko ir vyksta. Manau, ir buvęs direktorius nesėdėjo rankų sudėjęs, bet kodėl taip įvyko, kodėl vanduo toks, kokį dabar turime, sunku pasakyti, negali spręsti apie kitų žmonių darbus. Dabar vyksta analizė. Kalbuosi ir su darbuotojais, ką jie padarė, kokius sprendimus priiminėjo, su kokiais sunkumais susidūrė. Ar pritrūko finansų, ar pritrūko žinių, ar tai techniniai momentai, kurių galbūt neišmano, kol kas sunku viską įvertinti, tai bus šiek tiek vėliau, nes vis tiek mums rūpi, kaip vyko procesas ir kokių veiksmų buvo imtasi. Manau, bus reikalingas auditas šitam dalykui išsiaiškinti, kaip ateities pagalba mums, kad ateityje tai nepasikartotų ir nesulauktume tokių blogų pasekmių. Pirmoji mūsų mintis – valyti tinklus, valyti tinkamai, su tikrai gerokai aukštesne technologija nei buvo daroma dabar, naudoti papildomas priemones, tokias kaip žemsiurbė. Gal yra tam tikros sąnašos, reikia žiūrėti į rūgštingumą, minkštumą, jeigu papildomai yra per daug tam tikrų dalelių, esančių vamzdžiuose, jos gali bėgti per čiaupą. Šituos dalykus analizuojame, diskutuojame ir problemos sprendimui bandysime pasitelkti tikrai aukštas technologijas. Aišku, tai kainuos, bet kito varianto nėra.
Skatina pagal finansines galimybes dėti filtrus ir savo būstuose
– Kiek pagrįstos žmonių kalbos, kad Lazdijų vandentiekio vamzdynai likę dar nuo sovietmečio ir puvę supuvę. Reikia naujų linijų.
– Įmonės teikiamos ataskaitos yra oficialios: jose labai aiškiai apibrėžti laikotarpiai, kada tai buvo daryta, kada tiesti tie tinklai. Turbūt nėra nė vieno miesto Lietuvoje, kur būtų vien nauji tinklai. Labai siektina, kai savivaldybėse ateina nauji projektai, gaunamas didelis Europos Sąjungos finansavimas ir yra galimybė tiesti naujus tinklus. Tai labai sveikintina, bet tai daroma mažais etapais. Reikia galvoti ir apie racionalumą: jei trasa 5 kilometrai, o naujai padarėme 2, tai nereiškia, kad trasa pasidarė nauja. Reikia žiūrėti pagrindinius įvadus, reikia žiūrėti pagrindinį vandens išėjimą iš pačios vandenvietės ir tada visą kelią stebėti, kur didžiausias užterštumas, kur užsilaiko daugiausia sąnašų. Net jei statome naują namą, naujus tinklus suvedžiojame tik pačiame name, o kas ateina iki namo? Tad skatiname pagal finansines galimybes dėti filtrus savo būstuose. Tai galima padaryti ir minimaliomis finansinėmis galimybėmis. Patariu ir skatinu žmones tai pasidaryti.
Žiūrėkime optimistiškai, bet problemą spręskime čia ir dabar, ir iš esmės
– Ar tiesa, kaip žmonės sako, kad rajono valdžiai menkai terūpi Lazdijų vanduo?
– Kalbantis su valdybos nariais, valdybos pirmininku, savivaldybe, merė, atvykusi į įmonę, išdėstė didelius reikalavimus. Aš jos susirūpinimą suprantu, nes tai išties ir svarbu, ir reikalinga žmonėms. Dėkoju merei už paskatinamąją kalbą atvykus pirmą mano darbo dieną: žiūrėkime optimistiškai, bet problemą spręskime čia ir dabar, ir iš esmės. Tai tikrai netiesa, kai kartais išgirstu ar paskaitau rajono spaudoje, kad valdžiai niekas nerūpi. Iš tikrųjų labai rūpi. Ilgai kalbėjomės ir merei atvykus į įmonę, o ir konkurso metu buvo akcentuoti klausimai: kokie veiksmai, kaip greitai reaguosite, ką darysite, kokia strategija? Turi visą laiką būti pasiruošęs, nes rytoj jau gali būti kažkas. Tai yra tokia sritis, kai niekada nežinai, kas bus rytoj. Kartais net nauji tinklai gali kelti vienokių ar kitokių iššūkių.
– Pasigirsta pasipiktinusių balsų, kad naujas sporto centras, dviračių takai, o vanduo – prastas, apleista sritis?
– Vanduo – gyvybės šaltinis. Jau nekalbu apie vandenį, kuris naudojamas ir buityje, ir praustis, ir kitiems dalykams, kalbu apie geriamąjį vandenį. Tai mums svarbiausia, tai mūsų prioritetas. Visos mūsų mintys, žinios nukreiptos į geriamojo vandens gerinimą.
– Dabar galite tapti Lazdijų vandens gelbėtoju arba rizikuojate būti sumaišytas su žemėmis?
– Taip nereikia galvoti, reikia galvoti, kaip mums iš esamų resursų ir specialistų, tikrai daugiametę patirtį ir išsilavinimą turinčių žmonių, spręsti problemas. Jau teko su didele dalimi darbuotojų pasikalbėti, kiti dar atostogauja, jau pastebėjau, kad žmonės tikrai nesėdi rankų sudėję, matau ir pozityvą, ir norą. Kritikuoti ankstesnių veiksmų nenoriu, noriu išsiaiškinti pradžios tašką, nustatyti problemą ir ją pašalinti. Gink, Dieve, nesekti blogomis pėdomis, valdyti kitu principu.
Lazdijų vandenyje yra tam tikrų dalelių, kurias reikia sumažinti tinkamais filtrais, juos tobulinti. Šiandien filtrai yra geri, jie jau sureguliuoti, atitinka visas normas, visus higienos reikalavimus, dėl to esu ramus, nebent išskirtiniais atvejais vienoje ar kitoje vandenvietėje, kur ne tokia tobula sistema įdiegta, bet reguliarūs vandens tyrimai privalo būti. Dabar situacija – pakankamai stabili. Kokia siekiamybė? Turėti rezervą, jei kas nutiktų. Turėti planą B, kur mes nedelsiant galėtume pašalinti problemą, įdiegti naują valymo dalį ir toliau tiekti kokybišką vandenį, o sugedusius įrenginius tvarkyti. Kita dalis – pačius vamzdynus reikia valyti mechaniškai, jau neužtenka vandens prapūtimo principo. Ir nėra ko laukti, reikia staigiai ir dabar daryti, nėra laiko, reikia pasitelkti visas įmanomas žinias, kiek turi savos patirties, dar pasikonsultuoti su žinovais, su kitais miestais tartis, kokią jie turėjo gerąją praktiką, nes visi turėjo bėdų, kurias laiku suvaldė.
– Kodėl anksčiau tų filtrų niekas nekeitė, kai visas miestas šaukė, kad vanduo rudas – neįmanoma nei gerti, nei skalbti?
– Sunku pasakyti.
Suvalkietiškas kraujas: ne šykštus, o taupus – ieškos viduriuko
„Esu visiškas sūduvietis-suvalkietis, mano abu tėvai – sūduviečiai-suvalkiečiai“, – prisipažįsta.
– Ar galite pažadėti lazdijiečiams, kad pagaliau Lazdijuose gersime kokybišką vandenį?
– Tikrai taip. Aš esu inovacijų žmogus, man patinka naujos technologijos, man patinka ieškoti, analizuoti, aš nebijau pasitelkti užsienio pagalbos, pasinaudoti jų gerąja praktika. Nesakau, kad dabar reikia griebti ir samdyti brangiausius rangovus ar techniką. Tai Lazdijai, čia nėra didelio abonentų kiekio, nėra didelio pinigų surinkimo, negali švaistyti žmonių pinigų, negali išnaudoti visų turimų resursų, todėl reikia surasti viduriuką. Kai surasi, įvertins, kad radai racionalų, ekonomiškiausią sprendimą. Visada galima ir palyginti su kitais miestais, kas daryta, kiek sumokėta. Aišku, žmogus, mokėdamas pinigus, tikisi aukščiausios kokybės. Manyje teka suvalkietiškas kraujas, todėl reikia ieškoti geriausios kainos. Ne dėl to, kad esame šykštūs, esame taupūs.
Tikiu, kad viskas bus gerai, aš žinau, ką reikia daryti, pasitikiu savimi, nes turiu patirties, ir pikti komentarai nesutrukdys pasiekti, kad susidariusi situacija pasikeistų. Nesu visagalis – tikrai ne, esu paprastas žmogus, šiandien – direktorius, rytoj – specialistas, žinau, kad atėjau tarnauti žmonėms.
Turime žinoti, vardan ko dirbame, ir tai daryti kokybiškai
„Mano toks ir gyvenimo credo – kiek įmanoma kultūringiau, diplomatiškiau. Moku nuspėti žmogų, jį stebėti. Dabar juk gyvenimas pakankamai įtemptas, tad diplomatiškai pasikalbėti – svarbu. Mano darbuose, kuriuose dirbau, kur teko vadovauti tam tikram kiekiui žmonių, vienas svarbiausių dalykų buvo sukurti gerą atmosferą, kad labai gerai jaustųsi darbuotojas, kad jaustų, jog vadovas eina kartu, tada ir darbo rezultatai yra geresni“, – sako.
– Ar darbuotojams negresia permainos: nesiruošiate atleisti, mažinti etatų?
– Manau, kiekvienas darbuotojas, pirmą kartą kalbėdamas su direktoriumi, klausia savęs, ką jis dabar pasakys, kokią kryptį nurodys. Jokio atleidimo iš darbo negali būti, žmonės dirba jau daug metų, reikia žiūrėti iš socialinės pusės, iš šeimos pusės, darbas yra reikalingas, visiems reikia dirbti. Tačiau mano kategoriškas reikalavimas – dirbti reikia kokybiškai. Mano užduotis – išsiaiškinti, kokie darbuotojų krūviai, kokie jų nusiskundimai, kuo jie džiaugiasi, kur jie mato tam tikras kliūtis, gal vienam pertekliniai darbai, kitam asmeniui – mažiau. Aš analizuoju, dirbsiu savo metodais, matau, ko reikia dabar, o vertinti buvusio direktoriaus darbo strategijos neturiu jokios teisės. Didžiausias noras, turint įžvalgų, taip pakreipti, kad darbuotojas ateitų į darbą su malonumu, su šypsena, kad jam netrūktų darbo įrankių, kad jis jaustųsi socialiai saugus ir žinotų, kad šitas darbas – vardan tų žmonių, dėl kurių mes dirbame, dėl gyventojų, kuriems turime teikti aukščiausios kokybės paslaugą, ne tik geriamąjį vandenį, kurį vadinu prioritetu, bet ir kitas paslaugas.
Visi turime savo šeimas, savo gyvenimus, turime sėkmių ir nesėkmių – visko turime. Kai formuoji užduotis nebendraudamas su žmonėmis arba formuoji elektroninėmis priemonėmis, tai nėra gerai. Aš – už gyvą bendravimą, tada matai žmogų, matai, kaip jis jaučiasi. Jei formuoji užduotį, turi būti tikras, kad ji bus atlikta gerai, o jei žmogui šiandien kažkas negerai, jis neatliks savo pareigos dėl labai svarbių asmeninių priežasčių. Kitą kartą ir sveikatos problemos, skauda, bet eina į darbą, nes nenori imti biuletenio, nes bus mažesnis darbo užmokestis, o juk visi skaičiuoja. Aš turėjęs visokių gyvenime atvejų ir kai paklausai žmonių, toks net graudulys apima ir toks svarbus pasidaro tas gilus žmogaus vidus, tai aš – už gyvą, betarpišką bendravimą. Tad dabar stengiuosi su kiekvienu darbuotoju pabendrauti gyvai. Labai reikia išgirsti, labai reikia pajausti, labai reikia išanalizuoti, tik tada galima priimti sprendimus.
– Visi stebi, ką direktorius pasakys? Ar galima bus gerti kavą?
– Man kava visada buvo paskutinėje vietoje. Kava netrukdo pasitarimo metu, viskas gerai, gali būti geriama, bet jei kava – piktnaudžiavimo momentas, aš tada kategoriškai priešiškai žiūriu.
– O į kabineto duris bet kada galės pasibelsti darbuotojai?
– Mano kabineto durys atviros tiesiogine prasme, net belstis nereikia. Aš neturiu ko slėpti, juolab kokių slaptų pokalbių. Ir šiandien atėjo, pasisveikino, kažką svarbaus pasakė, pasitarėme. Aš – už gyvą bendravimą, visada toks buvau.
Drąsiai bendraus su visuomene
– Būsite atviras?
– Tikrai taip.
– Ar nebijosite išeiti į gatvę, pasikalbėti su vietos gyventojais, ar komunikuosite socialiniuose tinkluose?
– Esu minimalus socialinių tinklų lankytojas, nesu influenceris, bet jeigu kalbame apie mūsų – UAB „Lazdijų vanduo“ – „Facebook“ profilį, tai, manau, kad jis yra liūdnokas. Reikėtų daugiau. Ir darbuotojams sakiau: nebijokime kritikos, nes kritika mus nuveda į rezultatą. Jeigu žmonės pasakė apie mus pastabą, tai nemanykime, kad aplink mus kvailiai ir nieko nesupranta. Puikiai visi supranta, mato, niekam nieko nereikia aiškinti, jei atsukęs čiaupą matai, kad bėga rudas vanduo, gali aiškinti, kiek nori, bet kad rudas – faktas. Ir mes privalome sutvarkyti iki tokio lygio, kad vanduo būtų tinkamas – ir skaidrumas, ir kvapas, ir sudėtinės medžiagos pačiame vandenyje, visi reikiami elementai.
Nebijosiu išeiti į gatves, pasikalbėti su žmonėmis ir avarijos vietoje būti, nes tai yra labai svarbu: matyti tą procesą, kaip jis valdomas, gal aš matysiu kažkokių trūkumų.
– Šią situaciją tam tikra prasme išnaudoja ir politikai, rodydami pirštu į dabartinės valdžios nesusitvarkymą su esama situacija.
– Politikų toks darbas, gal ir užduotis, nes kiekvienas politikas atstovauja tam tikrai visuomenės daliai ir siekia atstovauti kuo didesnei, susirinkti kuo daugiau dividendų – tai yra normalu. Jie dirba savo darbą. Gal tai nėra blogai, o tam tikra paskata, kai paanalizuojama, pateikiami tam tikri argumentai. Niekada nereikia bijoti kritikos, kritika neatsiranda iš bet ko, jei yra problema, visada bus ir kritika. Nebijokime kritikos, nebijokime rodyti avarijų ir parodykime, kaip mes greitai, tinkamai sutvarkome. Nebijokime parodyti – ir kam čia slėptis, mums reikia kaip tik analizuoti esamą situaciją, paaiškinti, dėl kokios priežasties ji vienokia ar kitokia buvo, kokių veiksmų ėmėmės ir kaip mes greitai tą problemą išsprendėme. Nereikia užsispęsti į kampą, užsidaryti durų, niekada taip neišspręsi tinkamai ir greitai tos problemos. Jeigu spręsi su specialistais ir dar su visuomene – bus ypač gerai. Mano tokia vizija, tokia taktika.
Direktorius žada kelti ragelį ir savaitgaliais, svarbiais atvejais, jei tokių pasitaikytų, pats pasiryžęs staigiai atvykti į Lazdijus, šoks į automobilį ir atlėks į įvykio vietą, jei, neduok Dieve, kas nutiktų. „Nes jei žmonės, atsitikus avarijai, vartotų užterštą vandenį, pasekmės gali būti baisios: kūdikiai, vaikai, jei į mokyklas, darželius patektų toks vanduo“, – pastebi.
Įrašai biografijoje kalba patys už save
Daugiau kaip 20 metų jis dirbo komunalinio sektoriaus srityje, sukaupė ilgametę vadovavimo patirtį Vilniaus miesto ir Marijampolės savivaldybių administracijose, kur vadovavo infrastruktūros, komunalinio ūkio ir aplinkotvarkos padaliniams. Taip pat yra buvęs UAB „Sūduvos vandenys“, UAB Marijampolės atliekų tvarkymo centro ir UAB Marijampolės autobusų parko valdybos narys bei UAB „Marijampolės šilumos tinklai“ valdybos pirmininkas.
„Jeigu skaičiuojant metais, aš labai anksti pradėjau dirbti. Trečiame kurse, dar studentas, jau pradėjau oficialiai dirbti. Darbdavys suteikė galimybę ir studijuoti, ir dirbti. Dirbau privačioje įmonėje – reklamos agentūroje. Norėjau kuo anksčiau pradėti dirbti, įgauti įgūdžių, užtat ir tų darboviečių biografijoje atsirado nemažai“, – dėsto. Po bakalauro studijų – į Vilniaus savivaldybę. „Čia buvo sukurtas tinkamas diplomatinis įvaizdis, kad reikia gerbti žmogų. Tą aš „parsinešiau“ į Suvalkiją, į Marijampolės savivaldybę – po dvejų su puse metų sugrįžau, norėjau tarnauti Marijampolei“, – dėsto.
„Tave pastebi, kad esi imlus, kad gali kurti, vadovauti. Didelis mano pėdsakas paliktas Marijampolėje, padarėme daug strateginių sprendimų. Jaunatviška energija, žinios, tam tikras požiūris, o ir tobulindavomės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, iš komandiruočių parsiveždavome tos gerosios praktikos ir nedelsdami bandydavome diegti. Marijampolėje daug kas mane žino ir geru žodžiu atsiliepia“, – sako.
– O kaip atsidūrėte Lazdijuose?
– Kai dirbi keliolika metų valstybės tarnyboje, monotonija atsiranda. Nesu tas, kuris lipa per galvą, norėdamas siekti aukštesnių pareigų ar bandydamas pasitelkti kokią pagalbą iš šono, – ne. Pamačiau, kad kiek galėjau, tiek atidaviau. Pajutau, kad laikas kažką gyvenime pakeisti“, – paaiškina. Trumpam grįžau į privatų sektorių. Keletą metų padirbėjęs, viduje atsigavęs, dūšiai atsigavus, pamačiau, kad galiu eiti toliau. „Dirbant gamtosauginį darbą, sezoninis darbas, žiemą guli ant pečiaus, per daug nieko neveiki, tai man buvo vidinis skausmas, psichologiškai negerai, tiesiog negaliu sėdėti, o per žiemą gyventi užsienyje ir sugrįžti vasarai – nesame tokie turtingi: esame paprasti žmonės, paprasta šeima. Reikia eiti pirmyn, išlaikyti šeimą, pamačiau, konkursas organizuojamas. Kodėl gi ne? Labai pasisekė, buvau labai gerai įvertintas. Ėjau dirbti specialistu, pamatę tokią biografiją, paklausė tiesiai šviesiai: ką jūs čia veikiate? Niekada neskirstau: Marijampolė, Alytus ar Lazdijai, privalai dirbti ir tarnauti žmonėms, o su savo patirtimi gali įnešti gerų emocijų, naujovių, inovacijų, technologijų. Buvo gera dirbti Lazdijų savivaldybėje, juolab kad šalia turėjau labai gerus kolegas, turinčius daugiametės patirties. Tai žmonės enciklopedijos. Važiuoji į objektą, jis tau pasakoja, tu jo klausai lyg gyvos knygos – konkrečiai kalbu apie Gintą Žukauską – melioracijos žinovą, žmogų enciklopediją. Man smagu, kad galėjau sutikti tokį žmogų. Buvo geras suderinamumas, geras bendras darbas: mano žinios, energija, technologijos, o jo senosios žinios“, – taip sako atsidūręs Lazdijų rajono savivaldybėje.
Savivaldybės vadovai, atvykę pasveikinti direktoriaus M. Lelešiaus jo naujose pareigose, tiesiai pasakė: „Gaila savivaldybei prarasti tokį specialistą, bet ir čia labai reikia.“
Dar vienas momentas – politika ir tarnystė žmonėms
Buvo Darbo partijos narys, dabar jo pavardė siejama su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“– jis buvęs šios partijos Marijampolės skyriaus pavaduotoju, kai jai vadovavo dabartinis žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika.
„Politikoje aš gana seniai ir netikėtai. Tai buvo tie laikai, kai draugų ar artimųjų ratas sako ieškantis aktyvių žmonių. O aš visą gyvenimą buvau aktyvus. Ir net gerai neįsigilinęs sakai: „Tai gerai“. O tada ratas užsisuka, dalyvauji pasitarimuose, kalbi, tave vėl pastebi. Aš ir į tarybą buvau išrinktas, bet savęs ten nemačiau ir atsisakiau mandato.“
– O kaip atsidūrėte Demokratų sąjungoje „Vardan Lietuvos“?
– Kam būti, jei nelabai yra kur būti – to savęs klausiu. Nutraukiau narystę, buvau visiškai apolitiškas. Dirbau. Niekada neskirsčiau politikų. Aš kartais net susidurdavau su pasakymais, kuriuos turėdavau paneigti, kad aš bendravau su konservatoriais ar su liberalais. Sakydavau, kad bendravau ir bendrausiu, tą dariau ir darysiu, nepriklausomai, kokios yra mano politinės pažiūros. Visi – žmonės, kiekvienas vienos ar kitos partijos atstovas turi savo rinkėjus ir nori padėti žmonėms. O kai esi valstybės tarnautojas, privalai dirbti su visais, negali būti jokių skirstymų pagal partijas, nors jau buvau tam tikros partijos narys.
Kai kūrėsi skyrius, buvau ir dabartinio ministro pavaduotoju. Žinojo mano aktyvumą, žinojo mano žinomumą Marijampolėje – ir tai normalu, kad kviečia stiprius, aktyvius žmones. Teko būti Kęstučio Mažeikos pavaduotoju. Vieną kadenciją. Atėjo nauji, entuziastingi nariai, turintys daug idėjų. Aš džiaugiuosi, kad mes neužsilikome, likome valdyboje, toliau dėstome savo mintis, bet atsirado nauji pavaduotojai.
– Bet ministrui, ko gero, bet kada galite paskambinti?
– Tai natūralu, mes esame bendravę, tai, manau, taip, tik tam visada reikia rasti tinkamą laiką ir nepiktnaudžiauti.
Taip jau nutiko, gyvenimas taip sudėliojo, kad šiandien didžioji dauguma Lazdijų savivaldybėje yra demokratai, tai aš žinau, kad žmonės rašys ir parašo apie sąsajas. Juk žodžio laisvė, aš tą sveikai suprantu, nebijokime kritikos, bet aš visada labai džiaugiuosi, kai rašo tiksliai. Bet jei rašo bet ką apie bet ką, tai lai Dievulis sveikatos jam duoda, ką dabar padarysi, neuždrausi, vieša erdvė.
Aš linkęs įrodyti darbais, o ne kažkuo kitu. Jei atėjau, priėmiau sprendimą – pirmiausia dalyvauti konkurse, geriausiai pasirodžiau, jaučiu, kad galiu padėti tiek pačiai įmonei atsigauti, tiek Lazdijų žmonėms – tą ir darysiu.
– Turiu paklausti: ar vis dėlto neturėjo įtakos partija laimėti konkursą?
– Na, kaip taip gali būti. Aš esu per daug kategoriškas. Jeigu matau, kad čia kažkas kažkur bando padėti, aš esu labai kategoriškas – nusisuku nuo tokios situacijos, nes man ji yra nepalanki. Tačiau aš niekada gyvenime nenorėjau jokios pagalbos. Pradėjau užsidirbti savo pinigėlius nuo 15 metų. Ir niekada neprašiau jokios pagalbos, tai dabar man ateiti prašyti merės ar kieno nors kito pagalbos – gink, Dieve, ne, tikrai ne. Mes turime pavyzdžių, kai tos pačios partijos nariai ir netenka pareigų. Būkime teisingi šitoje vietoje. Aš manau, šioje įmonėje apie politiką negali būti jokios kalbos. Viena vieta, kur įmonė eis į politiką, – kai metinę ataskaitą pateikia tarybai, pristato save, tarybai atsiskaito, nes tai privalu daryti. Šiuo atveju, galima sakyti, esu tarnautojas, nes tarnauju žmonėms, o ir puikiai supranti, iš ko gyvena įmonė – iš gyventojų mokesčių, niekas neduoda pinigų iš šono. Tarnauji žmonėms ir to pamiršti negali nė vienos dienos. Net jei atėjo piktas žmogus, privalai jį gerbti, nes atėjo ne be reikalo, galbūt jam suteikta paslauga netinkamai. Visi moka už vandenį: vieniems tai skaudžiau atsiliepia jų biudžetui, kitiems – mažiau. Įkainis yra toks, koks yra, ir jį nustato ne kažkas, o tam tikros institucijos pagal tam tikrus kriterijus. Negalime nei neigti, nei teigti, kad jis per didelis ar per mažas, negalime, kaip ir negalime sakyti žmonėms: nedaug mokate. Negali būti tokio pasakymo.
Mes turime taip savo darbus dėlioti, taip kurti sistemą ir nepamiršti, kad per tarnavimo žmogui principą turime dirbti diena iš dienos ir to nepamiršti. Toks mano pagrindinis vidinis užsispyrimas – ir visiems įmonės darbuotojams, kurių yra 39, įdiegti tą patį. Nuvažiuoji į objektą, su žmogumi bendrauji mandagiai, kultūringai, nes kviečia, kai yra problemų. Būtų labai gerai, kad mus kviestų, kai vanduo bėgtų kaip krištolas, kad bėga labai geras vanduo ir viskas labai gerai, bet mus kviečia, kai reikia spręsti bėdas, ir tą reikia suprasti.
Įsimylėjęs Dzūkiją
Prisipažįsta įsimylėjęs Dzūkiją. Jis yra dirbęs Dzūkijos–Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijoje. „Taip gyvenimas sudėliojo ir nukreipė mane. Esu gamtos vaikas“, – patikina.
– Ką veikia laisvalaikiu naujasis direktorius?
– Jeigu kalbėti apie pėdsaką, kurį jau turbūt palikau, tai prieš 22 metus esu įkūręs asociaciją, vienijančią tėčius ir sūnus. Mano pagrindinė misija buvo sukurti tokią žmonių grupę, kur mes skauto ir žvejo principu važiuotume į sąskrydžius, turėtume ryšį tiek su gamta, tiek su draugais, tiek su sūnumis. Įsikuriame valstybinėse poilsiavietėse, rekreacinėse zonose, nieko nenuomojame, neleidžiame nereikalingai pinigų. Mylime tokias vietas, net ir patvarkome, rūpinamės, kad neliktų nei mūsų, nei kitų paliktų šiukšlių. Bet pagrindinis momentas, kurį akcentuoju, – tai tėčio ir sūnaus ryšys. Būna įvairios rungtys, atrakcijos, apdovanojimai, turime įsteigę savo taurę, turime savo vėliavą. Asociacija yra tarptautinė: yra atstovų iš Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos – Ukrainos ambasados žmonių. Stengiamės išlaikyti aukštą kartelę.
Prisipažino su savo vaikais kalbėjęs ir apie Marijampolės įvykį Poezijos parke, kur buvo sumušta mergaitė, kokių veiksmų reikėtų imtis, kaip reikėtų stabdyti tokią situaciją, gelbėti, jei taip nutiktų.
Mindaugas – medžiotojas, medžioja Suvalkijoje. „Man labai svarbi gamtosauga, vykdau selekcinę atranką. Ne dėl mėsos medžioju, tikrai ne. Mano misija – kitokia, kadangi esu įgijęs aplinkotyros ir ekologijos bakalauro laipsnį. Mano pagrindinė misija – medžioklės kultūra, jos puoselėjimas ir sklaida. O žvėriena – šiuo delikatesu dalijamės, vaišiname kitus. Dalyvaujame su medžiotojų klubu bendruomenėse, vaišiname savo pagamintais produktais – sriuba, troškiniais. Manau, malonu paskanauti žvėrienos tiems, kurie neturi tokios galimybės“, – kalba.
Paklaustas, kokiais trofėjais gali pasigirti, prisipažįsta, turintis keletą selekcinių. Auksą turite? „Aukso neturiu, reikia siekti, bet sidabrą turiu“, – prisipažįsta, pridurdamas, kad džiaugiasi tuo, bet sako, kad girtis nelinkęs, nes, ko gero, ne vienas medžiotojas turi įspūdingų trofėjų. Vilko kol kas nesumedžiojo, sako, Suvalkijoje jų mažiau nei Dzūkijoje: naminių gyvulių sudraskoma gerokai mažiau Suvalkijoje nei Dzūkijoje, o tai rodo, kad vilkų populiacija Dzūkijoje – gerokai didesnė. Tačiau šį paslaptingą žvėrį – vilką – matęs, stebėjęs, kaip jis elgiasi.
Prisiminimais nusikėlęs ir į mokyklos metus, kur be jo neapsieita niekur. Buvo aktyvus užklasinėse veiklose, meno kolektyvuose. „Jau dabar sūnums patariu pasirinkti sau labiausiai patinkančią sritį“, – prisipažįsta.
