Lazdijų kultūros centras gali didžiuotis tuo, jog čia dirba teatro profesionalė, kurios darbai domina užsienio kolegas. Centro režisierė dr. Milda Al-Slamah neseniai dalyvavo tarptautinės organizacijos „The Makings of the Actor“ (liet. „Aktoriaus tapsmas“) surengtame simpoziume „The Forgotten Ancestors“ (liet. „Pamiršti protėviai“) Maratone, Graikijoje.
Tarptautinis simpoziumas subūrė teatro kūrėjus, tyrėjus ir scenos meno praktikus iš įvairių pasaulio šalių. Šių metų renginyje daug dėmesio skirta naujoms aktorystės, judesio ir per kūno patirtį grindžiamo ugdymo perspektyvoms.
Milda Al-Slamah tarptautinei auditorijai pristatė pranešimą, kuriame reflektavo Lazdijų kultūros centre sukurtas menines programas „Sapnas Lituania“ ir „Legenda apie pasienio radiją“. Pranešime analizuota Lazdijų krašte sukaupta kūrybinė patirtis, atskleidžiant, kaip vietos istorija, folkloras ir aktyvus krašto žmonių dalyvavimas kūrybiniame procese padeda kurti bendruomenę telkiančius scenos meno projektus.
Džiugu, kad tarptautiniame simpoziume buvo pristatyta Lazdijų kultūros centre vystoma bendruomeninio teatro praktika ir čia gimstantys kūrybiniai projektai. Simpoziumo organizatorė dr. Kiki Selioni išreiškė didelį susidomėjimą Lazdijų kraštu bei jame sukurtomis meninėmis programomis. Ji pabrėžė, kad Mildos Al-Slamah pranešimas puikiai atskleidė, kaip kolektyvinė išmintis gali reikštis per teatro praktiką, kurioje bendruomenė tampa darnia visuma.
Apie Graikijoje vykusį simpoziumą, iš ten parsivežtas patirtis ir kūrybos procesą Lazdijuose „Dzūkų žinios“ kalbasi su Milda Al-Slamah.
– Kaip Jus pakvietė į simpoziumą Graikijoje?
– Seniai bendrauju su šio simpoziumo organizatore, turiu kontaktą, esu pristačiusi savo darbus doktorantūros metu. Jie pastebėjo, kad mano veikla šiek tiek pasikeitė, o tema labai įdomi – pamiršti protėviai. Mano veikla su tuo susijusi, todėl pakvietė mane dalyvauti.
– Pristatėte dvi menines programas, kurias sukūrėte Lazdijuose. Kaip atrodė pats pristatymas?
– Paprastai būna trumpas pristatymas, dabar keitė formatą, nes pristatėme ne tik teoriją, bet ir praktiką. Man buvo skirtos trys valandos, paaiškinau savo sąmonės teatro koncepciją, pagal kurią veikiu, kurią taikiau savo konkrečiuose darbuose. Taip pat pristačiau ir Lazdijus, nes daug kas nežinojo, kur tas miestas yra.
Kadangi renginys vyko Maratono mieste, jie kalbėjo apie Maratono karių išmintį, apie tai, kaip jie buvo ugdomi, kaip kariai, kaip šokėjai, kaip aktoriai turėjo stiprų vidinį gyvenimą. Aš bandžiau išvesti tam tikrą paralelę tarp mūsų krašto ir Maratono. Buvo kalbama apie Echetlają, mitinę būtybę, kuri pasirodė Maratono mūšio metu: tai buvo žmogus su plūgu, nugalėjęs labai daug priešų. Tai mitas, bet jis suprantamas kaip kolektyvinė išmintis. Mano teiginys buvo, kad mūsų kolektyvinė išmintis reiškiasi per teatrinį pasirodymą, kad savo kolektyvinę išmintį, kurdami kartu, mes suvokiame kaip galią.
– Kokia Jūsų profesinė patirtis dirbant Lazdijuose?
– Esu iš meninių tyrimų srities. Mūsų tyrimuose dominuoja ir praktika, ir teorija. Mes veikiame, darome, iš to gimsta teorinės žinios. Mano daktaro laipsnio tikslas buvo susiformuoti savo, kaip individualios menininkės, prieigą prie kūrybos. Tą prieigą aš ir taikau Lazdijuose, nes man buvo įdomu pasižiūrėti į spektaklius kitu kampu: galbūt juos kurti turi nebūtinai profesionalai. Gal juos gali kurti tiesiog žmonės, kurie turi didelę patirtį, nebūtinai mokęsi akademijoje. Patirtis, įkūnijant spektaklius, ne mažiau svarbi nei akademinis išsilavinimas. Lazdijuose yra daug žmonių, kurie visą gyvenimą šoka ir dainuoja. Ką teatras, kūrybinis procesas duoda bendruomenei? Teatras neturi būti vien talento parodymas, jis turi būti apie tai, kad menas, kūrybinis procesas atneša naudą bendruomenei. Man apie tai ir yra sąmonės teatras, nes jame svarbiausia sudedamųjų elementų sąveika, o ne kažkoks vienas išskirtinis talentas, kuris paviešinamas pasirodymo metu. Man yra svarbiau, kad drauge sudedamieji elementai duotų tam tikrą rezultatą. Ieškau atsakymų, kiek svarbus tas talentas ir akademinis išsilavinimas. Mano teiginys – kad tai nėra svarbiausias dalykas, jei yra atsidavimas ir noras veikti.
– Kokie grįžtamieji procesai būna po tokių renginių?
– Yra susitinkama su žmonėmis, kuriems gali būti įdomios tam tikros patirtys ir idėjos, taip gimsta bendradarbiavimas. Tiek aš susipažinau su žmonėmis, kuriuos norėčiau pakviesti į Lazdijus, kurie galėtų pasidalyti savo darbais, patirtimis ir mus išmokyti ko nors nauja.
Mane sudomino, kaip veikia graikų choras. Rodžiau filmuotą medžiagą iš pasienio fiestos, ten daug žmonių dainavo, sulaukiau palyginimų, kad labai įdomiai panaudota lietuvių liaudies daina, kad derinama choro ir lietuvių liaudies dainos idėja, kaip tai galima suderinti. Gali gimti nauji projektai, nes jie mažai girdėję apie mūsų mažą kraštą.
