Dzūkų žinios

Merė Ausma Miškinienė atvirai: apie „savo žmogų“, išmoktas pamokas ir nelengvus sprendimus

Dalintis:
Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė sako, kad vadovo pareigos reikalauja ne tik ryžto priimti sprendimus, bet ir gebėjimo išgirsti kiekvieną žmogų.

Lazdijų rajoną pastaruoju metu pasiekė džiugios naujienos – į kraštą ateina naujas investuotojas, kuris kurs darbo vietas ir suteiks naujų galimybių vietos gyventojams. Tačiau tai – tik viena iš temų, apie kurias kalbamės su Lazdijų rajono savivaldybės mere Ausma Miškiniene.

Pastarieji metai jai buvo kupini ne tik svarbių sprendimų, bet ir asmeninių pokyčių. Artėjant keturiasdešimtmečiui merė viešai prabilo apie norą gyventi sveikiau, daugiau dėmesio skirti sau ir savo savijautai. Šie pokyčiai neliko nepastebėti – daugelis įvertino ne tik jos ryžtą, bet ir akivaizdžius rezultatus.

Atvirame pokalbyje – apie tai, ką reiškia būti mama ir rajono vadove vienu metu, kokias pamokas paliko sudėtingi politiniai išbandymai, kodėl nusprendė sugrįžti į partiją „Vardan Lietuvos”, kaip vertina planuojamą karinį poligoną ir kokią Lazdijų rajono ateitį mato po penkerių metų. Taip pat – apie svajones, kurias žino ne visi, ir atsakomybę tarnauti savo kraštui ne tik priimant sprendimus, bet ir išgirstant žmones.

Didžiausia A. Miškinienės stiprybė ir gyvenimo prasmė – dukra, kurią merė vadina savo svarbiausiu žmogumi.

Prisimenu vieną mūsų susitikimą Jūsų kabinete. Pokalbio metu suskambo telefonas, Jūs atsiprašėte ir pasakėte: „Skambina mano žmogus, turiu atsiliepti.“ Skambino dukra. Tą akimirką pagalvojau, kad už mero pareigų pirmiausia yra mama. Ką Jums šiandien reiškia tas „mano žmogus“? Kaip pavyksta suderinti atsakomybę už rajoną ir atsakomybę už svarbiausią žmogų savo gyvenime?

– Dukra man yra viskas – stiprybė, didžiausias džiaugsmas ir prasmė. Kai grįžome į Lazdijus, jai tebuvo treji, o šiandien – jau vienuolika. Dažnai su šypsena sakau, kad ją augina visa mūsų bendruomenė, nes reta dienų, kai jos nėra šalia. Matyti, kaip ji auga įsikibusi man į ranką, lydima labai šiltų, rūpestingų krašto žmonių žvilgsnių ir pamažu tampa savarankiška, drąsia mergina – man yra didžiausia dovana.

Kaip viską suderinti? Aš to net nebebandau daryti. Mano gyvenime nebeliko ribos, kur baigiasi darbas ir prasideda asmeninis laikas – viskas susipynė į vieną, labai brangią visumą. Noriu būti ten, kur manęs reikia. Mano dienose nėra rutinos, bet yra aiški prasmė. Stengiuosi kiekvieną dieną nugyventi taip, kad vėlų vakarą užmigdžiusi dukrą jausčiausi rami – kad buvau gera mama, atidaviau visas jėgas savo kraštui ir esu pasiruošusi su šypsena pasitikti rytojų.

Viešasis gyvenimas atneša ne tik pergales. „Čekiukų“ istorija buvo vienas sudėtingiausių etapų Jūsų politiniame kelyje. Ką iš jo išmokote? Ar šiandien jaučiate, kad šis puslapis užverstas?

– Labai norėčiau pasakyti, kad šis puslapis jau visiškai užverstas. Tačiau būkime atviri – gyvename laikais, kai informacija niekur nedingsta. Skambios antraštės, nuomonės ir komentarai išliks archyvuose, ir tikrai bus žmonių, kurie tai primins bet kokiai progai pasitaikius. Aš tai puikiai suprantu, priimu ir su tuo gyvenu.

Mano atvejis nebuvo vertinamas kaip baudžiamoji veika, man niekuomet nebuvo pareikšti jokie įtarimai, nes dar 2023 m. rudenį įrodžiau, kad jokių dokumentų neklastojau, ne savo čekių nepristačiau, o patirtų ir pagal tuo metu galiojančią tvarką tinkamų kompensuoti išlaidų faktą įrodžiau pateikdama banko sąskaitų išklotines, kiekvienos dienos darbotvarkes bei vykdant pareigas nuvažiuotus kilometrus savo automobiliu dviejų skaičių po kablelio tikslumu.

Civiliniame procese buvo vertinama, ar visos išlaidos buvo išmokėtos pagrįstai. Konstatuota, kad neturėjo būti kompensuotos išlaidos, kurias patyriau vykdama iš namų į Lazdijų rajono savivaldybę ir atgal. Šią sumą ir dar daugiau grąžinau į savivaldybės administracijos sąskaitą.

O ko išmokau? Lyderystėje neužtenka tiesiog pasitikėti, būtinas atidumas ir dėmesingumas. Tikroji atsakomybė reikalauja kiekvieną procesą vertinti kritiškai ir kelti aukščiausius kompetencijos ir skaidrumo reikalavimus pirmiausia sau.

Po šio laikotarpio sugrįžote į partiją „Vardan Lietuvos“. Kas nulėmė tokį sprendimą? Ar tai buvo daugiau asmeninis apsisprendimas, ar tikėjimas, kad kartu galima nuveikti daugiau Lazdijų kraštui?

– Kai atvirai ir skaidriai atsakiau į visus keltus klausimus, neliko jokių priežasčių negrįžti pas bendraminčius. Malonu, kad buvau laukiama ir kviečiama sugrįžti. Labai džiaugiuosi, kad galiu ramiai ir užtikrintai tęsti pradėtus darbus ir savo patirtimi aktyviai prisidėti ne tik prie gimtojo Lazdijų krašto, bet ir prie visos Lietuvos regionų stiprinimo.

Vienas lauke ne karys. Reikšmingiems, strateginiams ir ilgalaikiams rezultatams pasiekti yra būtina stipri, vertybiškai susitelkusi komanda. Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ bendruomene aš nuoširdžiai tikiu, todėl sprendimas eiti toliau kartu buvo lauktas ir natūralus.

Pastaruoju metu viena daugiausiai diskusijų keliančių temų – planuojamas karinis poligonas. Kaip šiandien matote šį projektą? Kokią didžiausią galimybę jis atveria Lazdijų rajonui ir kokias rizikas būtina suvaldyti?

– Valstybės saugumas šiandien yra prioritetas numeris vienas, tačiau Lazdijų rajonui tai – ir istorinė ekonominė galimybė. Tai saugumas, milijoninės investicijos ir dešimtmečiams užtikrinta perspektyva. Realybėje tai reiškia didžiulį infrastruktūros šuolį: tai, ko vieni nepadarytume, dabar taps valstybės prioritetu – bus iš pagrindų atnaujinti keliai, elektros ir ryšių tinklai.

Kartu tai galingas impulsas verslui, nes reikės maitinimo, apgyvendinimo bei kitų paslaugų. Tai galimybės ir užsakymai vietos verslininkams ir naujos darbo vietos. Dėl to natūraliai augs nekilnojamojo turto vertė, bus stiprinamos socialinės ir sveikatos paslaugos, o rajone bus lengviau išlaikyti jaunas šeimas. Be abejo, Kapčiamiesčio karinis poligonas galutinai „uždarys“ ir kontrabandos kelius. Esu tikra, kad pamatę pirmuosius realius darbus, poligono nauda neabejos net ir didieji skeptikai.

Jeigu šiandien turėtumėte galimybę trims minutėms susitikti su kiekvienu Lazdijų rajono gyventoju, ką labiausiai norėtumėte jam pasakyti?

– Visų pirma, tas tris minutes aš norėčiau ne kalbėti pati, o tiesiog pažvelgti žmogui į akis ir paklausti: „Kaip jūs šiandien gyvenate?“ Norėčiau išgirsti, kaip jis jaučiasi, kas, jo akimis, mūsų krašte yra gerai, o kur dar turime pasitempti. Toks nuoširdus pokalbis leistų dar tiksliau suprasti, kur šiandien labiausiai reikia mūsų visų susitelkimo, ir padėtų pačius svarbiausius darbus padaryti kur kas greičiau.

Pastarosiomis dienomis Lazdijuose prasidėjo dar vienas Vilniaus gatvės remonto etapas. Tai viena svarbiausių miesto gatvių, kurios atnaujinimas vyksta etapais. Ką šis projektas reiškia Lazdijų miestui ir kada gyventojai galės džiaugtis visiškai sutvarkyta pagrindine miesto gatve? Ar artimiausiais metais numatyti ir kiti svarbūs kelių bei gatvių infrastruktūros projektai?

– Pagrindinių miesto gatvių būklė yra rajono veidrodis, todėl jų sutvarkymas – ne prabanga, o būtinybė. 2019 m. grįžus dirbti į Lazdijus, gyventojai aiškiai įvardijo tris rajono „gėdas“: apleistą autobusų stotį, sunykusį pasienį ir prastos būklės Kauno bei Vilniaus gatves. Šiandien galiu tvirtai pasakyti – šios problemos yra sprendžiamos arba jau išspręstos.

Vilniaus g. (nuo žiedo iki savivaldybės) ir Kauno g. (nuo savivaldybės iki kapinių) priklauso valstybinės reikšmės keliams, todėl sprendimai priklausė ne tik nuo savivaldybės – reikėjo nuoseklaus darbo derinant su valstybe. Tai užtruko, tačiau rezultatas – akivaizdus. Vilniaus g. remontas jau vykdomas ir bus baigtas iki vasaros pabaigos, o Kauno g. remontas prasidės rudenį ir bus užbaigtas iki žiemos pradžios.

Tai – ne vieninteliai darbai. Šiais metais intensyviai tvarkomi keliai Lazdijų miesto ir kaimiškojoje, Kapčiamiesčio, Veisiejų, Šeštokų bei Krosnos seniūnijose. Kitais metais dėmesys bus sutelktas į Kučiūnų ir kitas seniūnijas – darbai tęsis nuosekliai, kol visas rajonas bus sutvarkytas.

Taip pat paskelbta apie planuojamą 15 mln. eurų Skandinavijos kapitalo investiciją Lazdijų rajone – moderniausio Baltijos šalyse paukščių perinimo inkubatoriaus statybą pasienyje. Kokią reikšmę ši investicija turi Lazdijų rajonui? Kiek ji gali prisidėti prie naujų darbo vietų kūrimo, verslo plėtros ir viso pasienio regiono ekonominio augimo?

– Ši investicija – vienas didžiausių pastarųjų dešimtmečių privačių projektų mūsų rajone, todėl džiaugtis tikrai yra kuo. Tai naujos, šiuolaikiškos ir stabilios darbo vietos žmonėms. Tai sutvarkyta teritorija ten, kur ilgai stovėjo apleistas pastatas. Ir tai aiškus ženklas, kad rajonu pasitiki rimti investuotojai – tai atveria kelią ir kitiems, norintiems čia kurti verslą. Suprantu ir žmonių nuogąstavimus dėl galimų kvapų, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad čia viščiukai nebus auginami, o tik išperinami: tik gimę, nesulaukę net paros, jie keliaus į kitus ūkius Lietuvoje ir užsienyje. Įranga bus viena moderniausių Baltijos šalyse, tad kaimynystė bus tvarkinga, švari ir rami – be jokių nepatogumų gyventojams.

Jūs dažnai sakote, kad sprendimai turi būti priimami ne tam, kad patiktų, o tam, kad būtų naudingi rajonui. Ar nėra vieniša būti žmogumi, kuris kartais turi priimti nepopuliarius sprendimus?

– Tikrai ne. Per šiuos septynerius metus teko atlaikyti išbandymus, kokių mūsų rajonas nebuvo matęs: pasaulį sustabdžiusią pandemiją, nelegalių migrantų krizę, kurią mūsų kraštas priėmė vienas pirmųjų, ir karo Ukrainoje atneštus ekonominius sukrėtimus, priėmėme ir Kapčiamiesčio karinio poligono steigimo sprendimą bei pasiekėme, kad mūsų rajoną, tapusį ramsčiu valstybei, pasiektų realios investicijos, kad turto savininkams, kuriuos šis sprendimas palietė tiesiogiai, būtų teisingai atlyginta. Net ir tuomet, kai atrodė sunkiausia, nesijaučiau vieniša. Šalia visada jutau tvirtą palaikymą ir mačiau, kokie susitelkę yra mūsų žmonės.

Lyderystė nėra apie norą visiems patikti. Mano pareiga yra prisiimti atsakomybę ir daryti tai, kas būtina mūsų rajonui. Jei tvirtai tikiu sprendimo nauda – nesiblaškau. Jei suklystu – turiu drąsos tai pripažinti, atsiprašyti ir dirbti toliau. Rezultatai, kuriuos šiandien matome, yra mūsų visų bendras darbas, ir aš labai didžiuojuosi galėdama būti šio proceso dalimi.

Įsivaizduokime, kad susitinkame po penkerių metų. Ką norėtumėte parodyti ir pasakyti: „Štai dėl šių darbų buvo verta dirbti.“ Kokius tris svarbiausius pokyčius norėtumėte matyti Lazdijų rajone?

– Po penkerių metų norėčiau, kad mūsų pokalbis prasidėtų nuo paprasto sakinio: „Žinai, buvo verta.“ O tuomet norėčiau parodyti tris svarbiausius dalykus.

Visų pirma, kad rajone išliko pagarba žmogui, jo darbui, pasiektiems rezultatams, kad to nenustelbia jokie asmeniškumai ar politinės / rinkiminės pasiutpolkės.

Taip pat norėčiau nusivesti Jus į naująjį sporto centrą, autobusų stotį, sutvarkytas gatves ir parkus. Norėčiau parodyti, kad šie objektai yra ne tiesiog pastatyti, sutvarkyti, nauji, o pilni gyvybės, veiksmo, lankytojų ir vaikų šurmulio.

Galiausiai, norėčiau parodyti sėkmingai dirbančias įmones. Kad investuotojai, kurie šiandien ateina į Lazdijų kraštą, čia sėkmingai augtų ir kurtų šiuolaikiškas, stabilias darbo vietas mūsų krašto žmonėms.

Ir pabaigai. Kokia yra Ausmos Miškinienės svajonė, kurios dar nežino dauguma Lazdijų rajono žmonių? Nebūtinai politinė – tiesiog žmogiška.

– Mano svajonės labai žemiškos. Pirmiausia noriu, kad mano šeima būtų sveika ir laiminga, ir to paties linkiu kiekvienam Lazdijų krašto žmogui. Labai norėčiau, kad užtektų jėgų ir žmonių pasitikėjimo toliau dirbti mūsų rajonui. Kad visiems laikams nusimestume tą „kažkada klestėjusio pasienio“ etiketę ir taptume stipresni nei bet kada anksčiau.

Labiausiai svajoju gyventi tokioje Lietuvoje, kurioje būtų tiesiog mažiau pykčio. Kurioje daug daugiau atjautos, pagarbos, šypsenų ir to tikro, neišskaičiuoto žmogiško rūpesčio vienas kitu.

Dėkoju už pokalbį ir skirtą laiką.

Užsakomasis straipsnis. Parengta bendradarbiaujant su Lazdijų rajono savivaldybe

Dalintis:

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: