DŽ redakcijos nuomonė
Lietuvoje prasidėjęs tarybinių paminklų nukėlimo vajus įgauna pačias įvairiausias, kartais ir drastiškas, formas. Per sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetį visoje šalyje, geriausiose miestų vietose pristatyta paminklų, kurie simbolizuoja tarybinės armijos pergales ir sovietinę ideologiją.
Kultūros ministras Simonas Kairys tuos monumentus vadina balvonais ir įsitikinęs, jog tikrai atėjo ta diena, kai galime laisvos šalies akimis pažiūrėti, įvertinti ir priimti sprendimus dėl jų. Jis yra viešai pareiškęs, jog kiekviena savivaldybė turi teisę nuspręsti, kaip elgtis su tais balvonais.
Akivaizdu, jog savivaldybių politikai turėtų tuos sprendimus priimti greičiau ir ryžtingiau, nes galime sulaukti tokių „liaudies keršytojų“ recidyvų, kaip praėjusį savaitgalį Lazdijuose nutikęs necivilizuotas incidentas.
Šeštadienio rytą Vilniaus gatvėje esančiose sovietinių karių kapinėse raudonais dažais buvo apipiltas sovietų kariams skirtas cementinis paminklas, o šalia jo buvo padėtas mergaitės iš Mariupolio rašytas laiškas apie tragiškas ukrainiečių tautos kančias per Rusijos karą.
Iš vienos pusės, tai drastiška ir nelabai priimtina priemonė, iš kitos – tam tikros rajono bendruomenės dalies reakcija į tai, kas vyksta Ukrainoje, koks tų žmonių požiūris į karą ir Rusiją. Šis demaršas Lazdijų karių kapinėse nors yra ir necivilizuotas, nepriimtinas, bet kryptingas žmonių protestas. Prieš Rusijos militaristinę politiką, prieš rajono valdžios neryžtingumą.
Praėjusiame tarybos posėdyje opozicija pasiūlė politikams svarstyti klausimą dėl sovietinių reliktų likimo, tačiau nesulaukė jokios valdančiųjų reakcijos, nes tuomet merės ir administracijos direktorės darbų ataskaitos buvo svarbiau už viską.
Kas galėtų paneigti, jog jei rajono politikai būtų apsisprendę dėl sovietinių balvonų likimo Lazdijų rajone, šeštadienio naktį raudonais dažais nebūtų tepliojamas cementinis paminklas?
Dalis sovietinių skulptūrų jau nuimtos nuo postamentų – tą padarė Marijampolė, Kėdainiai, Kaunas ir dar kelios gyvenvietės Lietuvoje.
Daug metų tie balvonai stovi mūsų miestų ir miestelių aikštėse, iki šiol jų niekas nejudino, lietuviai tolerantiški mirusiųjų kapams. Kitas klausimas, ar tikrai šalia tų balvonų yra palaidoti rusų kareiviai? Niekas tokių tyrimų neatliko. O gal tie balvonai, kaip sovietmečiu Lenino paminklai, kiekvienam mieste ir miestelyje palikti kaip sovietinės ideologijos ženklai?
Kodėl dabar pradėta garsiai kalbėti apie tų komunistinės ideologijos ženklų naikinimą? Žinoma, tai inspiravo Rusijos karas Ukrainoje, atskleidęs tikrąjį Rusijos vadovų požiūrį į karą, žmonių gyvybes, Rusijos karių žiaurumus, nužmogėjimą.
Kodėl mes turėtumėme saugoti sovietų kariams skirtus paminklus, kai Rusijos valdžia negerbia per karą žuvusių savo karių? Užpuolę Ukrainą, patyrę gausybę karių netekčių, Rusijos vadovai nesugeba civilizuotai pasirūpinti kritusiais savo karių kūnais – palieka juos gulėti laukuose, gatvėse arba „geriausiu“ atveju sudegina mobiliuosiuose krematoriumuose. Tai prieštarauja nuo senovės galiojančiai karo moralei – kritę kariai turi būti palaidoti.
Kodėl vokiečiai sugeba pasirūpinti savo karių atminimu, nors po Antrojo pasaulinio karo jau praėjo daugiau kaip septyni dešimtmečiai? Vokietijoje veikia karių kapų draugija, kurios nariai kasmet važiuoja į tas šalis, kur palaidoti per karą žuvę tautiečiai, ir tvarko jų kapus. Kasmet šios draugijos nariai atvyksta tvarkyti ir Lietuvoje esančių vokiečių karių kapų.
Niekas nesikėsins į amžinojo poilsio atgulusių Antrojo pasaulinio karo dalyvių palaikus. Jie čia ilsėsis nepaliesti, tik virš jų ar šalia jų greičiausiai nebestovės automatais apginkluotos sovietinės statulos, tankai ir kiti karo bei okupacijos simboliai. Kapinės, kapai yra saugomi Ženevos konvencijos, ir Lietuva į jokius kapus nesikėsina.
Gal Lazdijų valdžia pagaliau apsispręs, kaip elgtis su balvonais, kurių rajone yra ne vienas? Gal „liaudies keršytojai“ galės užsiimti prasmingesniu darbu, o nesislėpti patvoriuose su raudonų dažų kibirėliais?
Dar kartą primename 16-metės mergaitės laišką iš Ukrainos, iš užpulto rusų miesto Mariupolio, kuris buvo rastas prie dažais aplieto monumento
Šešiolikmetė Katia iš Mariupolio, Ukrainos. Ji, gelbėdamasi nuo bombardavimo, visą mėnesį pragyveno rūsyje. Prarado motiną ir patėvį bei parašė laišką visam pasauliui.
Kaip tai iškentėti ir kaip išgyventi?
Žinote tą jausmą, kada skauda? Prieš karą galvojau, kad skauda tada, kai tu įsimyli berniuką, o jis tavęs ne. Pasirodo, skauda tada, kai tu matai mirštančią savo mamą mažamečio brolio akyse.
Brolis vis prieina prie jos ir kalba: „Mamyte, tu nemiegok, tu sušalsi“. Prie jos kapo mes taip ir neateisim, nes ji ir liko tame drėgname, tamsiame rūsyje.
Mes vaikščiojome į tualetą, miegojome, valgėme atliekas tame pačiame rūsyje. O kai dėdė Kolia sugavo balandį, tai buvo penkta ar šešta diena, mes jį išsikepėme ir valgėme. Po to mus visus pykino. Mama laikėsi iki pabaigos, prieš tris dienas iki mūsų evakuacijos ji numirė. Aš pasakiau broliui, kad ji kietai miega ir jos nereikia žadinti. Pasirodo, jis viską suprato. Suprato ir tada, kai numirė mūsų kaimynė, o mes negalėjome jos išnešti ir ji pradėjo dvokti. Kai stojo tyla, dėdė Kolia ją išnešė ir pats susisprogdino ant minos. Tada mama labai verkė. Po tėtės mirties dėdė Kolia buvo pats artimiausias žmogus. Lavonai taip dvokia! Jų buvo visur. Aš broliui uždengiau akis mamos šaliku, kad jis viso šito nematytų. Kai mes išbėgome, mūsų kelis kartus vos nesupykino. Mano mama niekada nepadarė nieko blogo. Ji net nepalikdavo dėdės Kolios nakčiai vieno kitame kambaryje iki tol, kol ištekėjo.
Ji vaikščiodavo į bažnyčią, tankiai eidavo išpažinties. Dėdė Kolia net rūkyti metė, kad mama nesinervintų, nes tai yra nuodėmė. Man tėtis kalbėdavo, kad mama visą gyvenimą tarnaus Dievui. Geriau būtų, jei ji būtų tarnavusi čia, auklėjusi mus.
Aš nekenčiu Rusijos.
Mano tikras dėdė ten. Žinote, ką jis man pasakė telefonu? „Katia? Kokia dar Katia? Mergaite, aš jūsų nepažįstu. Koks karas, kokia Katia?“. O paskui jis parašė iš slapto nežinomo numerio: „Katia, tu nerašyk ir neskambink man. Man ir mano šeimai yra pavojinga. O mamos jau nesusigrąžinsi.“
Aš nekenčiu jų! Mama buvo jo tikra sesuo! Kaip taip galima?! Žinote, aš galvoju, kad sugrįšiu į Mariupolį ir gyvensiu toje pačioje gatvėje. Kiekvieną kartą tą pačią dieną, kai mirė mano mama, mano dėdė, kaimynai, eisiu ir padėsiu ten gėlių.
Labai baisu, kai rūsiuose verkia vaikai, o reikia juose būti visiškoje tyloje, kad rusai nesurastų. Negalima, kad jie girdėtų. Jie surasdavo žmones rūsiuose ir juos žudydavo. Tie, kurie išgyveno, kalbėjo, kad rusų kariai prievartaudavo ne tik moteris, bet ir vaikus, senutes, net ir lavonus.
Tikriausiai mus dabar išskirs ir daugiau nebepamatysiu savo brolio. Kodėl? Kodėl šitas putinas mus gelbėjo? Kodėl jis mus užpuolė? Mes gerai gyvenome, net ir automobilį nusipirkome. Dėdė Kolia žadėjo mane išmokyti vairuoti, o jie tą automobilį sudegino. Buto irgi nebėra.
Apkabinkite savo vaikus, dažnai tai darykite, kad kai jūsų neliks – jie galėtų prisiminti jūsų kvapą. Kai turėsiu savo vaikų, nuolat tai darysiu, nepaleisiu iš savo glėbio!
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /