Dineta Babarskienė
Lukas Volungevičius sako, kad Lazdijai jam nesvetimi, iš čia kilusi jo mama. Jis pats – druskininkietis. Dabar tai lyg ir sugrįžimas į Lazdijus. Kaip sako pats Lukas, vis nebuvo laiko, o šiemet susimąstė: kodėl gi ne? Taip Lazdijų rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, prasidėjus vasarai, pakvietė nepamiršti fizinio aktyvumo ir šeštadieniais 10.00 val. Lazdijų miesto parko estradoje visų laukia jogos užsiėmimuose, kuriuos veda Lukas. Tokie pat užsiėmimai vyksta ir Druskininkuose.
Apie jogą svajojo nuo pat vaikystės: baigęs mokyklą išvyko į Indiją
24 metų vaikinas nustebina žiniomis, užsibrėžtais ir sėkmingai pasiektais tikslais: tą patvirtina jo diplomai, licencijos, kurios leidžia dirbti ir užsienyje, ir Lietuvoje.
Prisipažįsta, jog jis nuo pat mažens sportavo. „Viską esu išbandęs. Ko aš tik nelankęs? Tenisą žaidžiau, plaukimą buvau pamėgęs, rankinį žaidžiau ir gatvės šokius šokau, ir pramoginius. Nebuvo laisvų dienų, vis kažkur eidavau“, – pasakoja jis.
„Po dvyliktos klasės išvažiavau į Indiją“, – sako vaikinas pridurdamas, jog praleido ten aštuonis mėnesius. Ir mama jį išleido, nes Lukas jau nuo penktos klasės žinojo, jog nori praktikuoti jogą, tad reikia pasimokyti. Iš kur toks noras? Sako, kad viskas labai paprasta: dar mokinukas būdamas apsilankė keletą kartų jogos studijoje ir jam tai labai patiko. „Pradėjau domėtis, kur įgauti žinių“, – klausia jis. Pats ir atsako: „O kurgi kitur, jei ne Indijoje?“ Mokėsi 4 mėnesius, o paskui – praktika. Šio mokslo baigimo dokumentą vaikinas labai vertina: jo labai siekė, labai norėjo.
Lukas taip norėjo būtent Indijoje pasimokyti, įgyti kuo daugiau žinių ir jogos praktikos, kad, turėdamas turistinę vizą, išbūdavo Indijoje tris mėnesius, tiek leidžiama, o paskui kirsdavo sieną, keliaudavo į Nepalą, pabūdavo ten ir vėl sugrįždavo į Indiją.
Pabūti gidu jam irgi teko, kai jau ilgėliau čia pagyveno. „Kai jau ėmiau perprasti jų kultūrą, jų gyvenimo būdą, daug pats sužinojau, jau ir kitiems lietuviams galėjau papasakoti“, – sako pašnekovas.
Jogos užsiėmimus jis vesdavo „Uolų laipiojimo centre“, kur treniruodavosi alpinistai. „Čia aš įtvirtinau savo žinias“, – sako Lukas. Vaikinas sakosi čia gavęs ir alpinizmo instruktoriaus pasą.
Sugrįžęs į Druskininkus, mokėsi masažavimo paslapčių, gavo licenciją, vedė, žinoma, ir jogą. „Teko padirbėti masažuotoju. „Eglės“ sanatorijoje vedžiau ir jogos užsiėmimus“, – sako jis.
Žavėjo ir kineziterapija: šios srities žinių sėmėsi Anglijoje
Lukas išvažiavo į Angliją, gyveno Londone ir vėl mokėsi. Studijavo kineziterapiją. Jį žavėjo kineziterapeutų darbas. Žmones, dirbančius tokį darbą, matė nuo mažens, užsukęs pas mamą į jos darbo vietą Druskininkų „Saulutės“ sanatorijoje. „Kineziterapijoje daug jogos elementų, panašių dalykų yra“, – patikina vaikinas.
Laiko nuo mokslų likdavo, jo Lukas nešvaistė tuščiai. „Išsilaikiau jogos specialisto licenciją, kad galėčiau važiuoti į namus, dirbti privačiai“, – paaiškina jis.
Bet užklupo pandemija ir viskas sustojo. „Tėtis man pasakė: arba dabar grįžk, arba nežinia, kada grįši“, – prisimena tėčio skambutį Lukas. Sugrįžo namo. „Aš daug kur užsienyje esu buvęs, žinau, kad visur gerai, bet Lietuvoje geriausia“, – sako vaikinas.
Paaiškina, kad Lietuvoje tuomet dar tik koks vienas COVID-19 atvejis buvęs. Tad „Amberton“ viešbutyje įsidarbino masažuotoju, paskui jau, kaip pats sakosi, „fokusavęsis“ į kineziterapiją: tapo vyr. kineziterapeutu. Džiaugėsi darbu, kuris jam patiko, o dirbo pagal specialybę, kurią įgijo Anglijoje.
Lietuvos sporto akademijoje studijavo sporto trenerio specialybę, daugiausia nuotoliniu būdu, kai reikdavo, važiuodavo atsiskaityti ir gyvai. „Taip gavau sporto trenerio licenciją“, – pasisako jis.
O joga visada buvo šalia. „Būdavo, kad mokiausi, dirbdavau, tada jogą vesdavau vasaromis, būdavo, kad jogos užsiėmimus vesdavau po darbo, bet niekad nebuvau metęs. Po Indijos jau penkti metai ir nebuvo nė vienerių, kad aš nevesčiau jogos užsiėmimų“, – patikina Lukas.
Į jogos užsiėmimus Lazdijuose susirenka daugiau žmonių nei Druskininkuose
Dabar Lukas gyvena Vilniuje, savaitgaliais grįžta ir veda jogos užsiėmimus dzūkams: druskininkiečiams ir lazdijiečiams.
Džiaugiasi, kad lazdijiečiai domisi, renkasi į jogos užsiėmimus. „Pakvietė mane pirmiausia į stovyklą, ten vedžiau jogos užsiėmimus ir paskui jau kvietė į Lazdijus, bet tada niekaip nespėjau, atidėjome, o šiais metais aš jau Lazdijuose“, – sako Lukas. Jau spėjo pastebėti, kad į jogos užsiėmimus Lazdijuose ateina daugiau žmonių nei Druskininkuose.
Prisipažįsta, kad bent kol kas iš jogos užsiėmimų nepragyventų. „Kuro kainas matėte, parvažiuoti reikia, tad tikrai nepragyvenčiau. Tad dirbu ir joga užsiimu. Galima sakyti, man atsiperka kelionė, iš to tikrai nepraturtėsiu, bet grįžtamas ryšys labai svarbu“, – neslepia vaikinas. Prisipažįsta, kad didžiausias atlygis – žmonių šypsenos. „Tas ir motyvuoja“, – patikina jis. Ir savaitgalių jam nė kiek negaila. „Toks jau įprotis. Tikrai negaila, tikrai ne“, – užtikrina jis.
„Joga – mano gyvenimo dalis. Be jogos neįsivaizduoju gyvenimo“, – tvirtai sako Lukas. Tačiau tuoj nustebina sakydamas, kad jis savęs nevadina nei jogos meistru, nei mokytoju. Sako, jei jį taip pavadina, nesureikšmina tokių žodžių. „Mes susirenkame ir kartu darome jogą“, – sako jis. Tai jūs jogos treneris ar instruktorius? „Aš save įvardiju kaip jogos draugą“, – sako Lukas Volungevičius.