Dineta Babarskienė
Ekonomistų raminimai, jog pasiekus metinės infliacijos piką, infliacija mažės, bliūkšta lyg muilo burbulas. Žadėto palengvėjimo laukti bent kol kas neverta.
O ir dideliu ekonomistu būti nereikia, paprasta kaimo moterėlė tiesiai pasako, jog sumokėjo kone dvigubai daugiau, o produktų ženkliai mažiau nusipirko dabar nei pernai maždaug tokiu pat metu. Ir kalba sukasi ne apie prabangos prekes, o apie kasdienius produktus: duoną, pieną, sūrį, na, ir kokį mėsos gabaliuką. Dar lyg to būtų negana, už šildymą tenka pakloti daugiau nei pernai, už elektrą – taip pat dvigubai, o degalai, nors ir atpinga truputį, bet ir jie kainuoja daugiau nei buvome įpratę mokėti.
Žmonės suka galvas, ką daryti: ko nepirkti, kur nevažiuoti, o gal net kur papildomą eurą užsidirbti. Skolų bijo kaip velnias kryžiaus. O ir per TV žinias pranešimai, kaip kilo algos, kaip rūpinamasi paprastu žmogumi: kiekvienas gali gauti kompensaciją, dažno nedžiugina, mat pažiūrėjęs į piniginės turinį ar pasitikrinęs savo sąskaitą, supranta, kad ne tau, Martynai, mėlynas dangus: nei alga kilo, nei kompensaciją gavai. O jei kam ir padidėjo pensija ar atlyginimas, tai vos vos, kiti gi džiaugiasi bent tuo, kad iš darbo dar nesiruošia atleisti, o apie atlyginimo pakėlimą net kalbos negali būti. Kompensacijų už šildymą paraiškų mechanizmas, ypač individualių namų šeimininkams, toks sudėtingas, kad daugelis numoja ranka, kaip nors „pratrauks“ žiemą ir be valdžios „loskos“.
Kaip stengiasi išgyventi mūsų skaitytojai, ko atsisako, kaip taupo, o ir kokios sumos jiems mėnesiui pakaktų ne tik duonai su sviestu, bet ir širdžiai mieliems užsiėmimams? To ir paklausiau. Ir nors pačios gražiausios metų šventės ant nosies, tačiau gyventojų nuotaikos niūrios kaip tas cepelininis dangus.
„Medžioja“ nuolaidas: perka tik su 50 procentų nuolaida
Onutė iš Lazdijų prisipažįsta, kad ji neišlaidauja, mat gaunant pensijos 400 eurų, kaip ji pati sako, neprivaidinsi. Gavusi pensiją pirmiausia perka maistą, kitas buičiai reikalingas prekes, mat dažniausiai kažkas būna pasibaigę: tai šampūnas, tai skalbimo milteliai, mokesčius už paslaugas apmoka, būtiniausius vaistus nusiperka. „Maisto produktus perku tik su 50 procentų nuolaida. Skubu su tokiomis nuolaidomis prisipirkti prekių. Kai kur net su 70 procentų nuolaida būna. Po parduotuvę jau net pasižiūrėti nevaikštau. Ateinu ir iškart einu prie tos lentynos, kur nukainotos maisto prekės sudėtos, kurių realizacija baigiasi tą pačią ar kitą dieną. Tad į parduotuves einu ryte arba vakare. Daug lazdijiečių pensininkų susitinku tokiu laiku parduotuvėse. Skubink pirkti, nes nelieka, tokius produktus šluote iššluoja: geros kokybės ir perpus pigiau. Kai viskas ėmė brangti, su nuolaida produktai dingsta akimirksniu. Norint nusipirkti, turi budėti: ateiti laiku, jei pavėlavai, nerasi ir namo dūlinsi nieko nepešusi“, – sako ji. Darbingo amžiaus moterys pasiskundžia, kad joms jau tokių prekių net nelieka, perdien jos juk darbe, o pensininkai turi laiko ir tik ieško tokių šansų, kur pigiau ką nusipirkti, kita vertus, toks gyvenimas, kiekvienam reikia pragyventi ir išgyventi. „O kad ir ne pensininkas, bet bedarbis esi, tai turi taupyti kiekvieną centą. O darbą susirasti rajone misija – neįmanoma“, – sako viena iš moterų.
Tad senjorai „medžioja“ nuolaidas: taip ir mina kelius iš vienos krautuvės į kitą. „Didelė paspirtis 30, 50 ar net 70 procentų nupiginti produktai. Dabar visi žiūri, kad ką pigiau nusipirkus, viską kaipmat išgraibsto“, – sako Onutė.
Oriai gyventi sunku, bet pragyventi įmanoma
Vieni senjorai moka taupiai gyventi, net dabar pasitaupo. Štai senjorė, gaudama apie 700 eurų pensiją, prasčiau valgo nei ta, kuri 400 gauna. „Čia labai nuo pačio žmogaus priklauso. Aišku, pirmiausia mokesčius susimokame. Už šildymą kompensaciją gauname. Vaikai dar maisto priperka, taupiai gyvendami, pragyvename, bet jau į mokamus renginius nevaikštome, na, nebent bibliotekoje, nes ten nemokami, tad dar galime pasimėgauti gerais kultūriniais renginiais, kurie mūsų rajone tikrai profesionalūs. Tai didelė atgaiva sielai“, – sako tiesiai garbaus amžiaus lazdijietė. Prisipažįsta, kad nors nedaug pensijos gauna, 400 eurų, tačiau savo pilvu labiausiai rūpinasi.
Vladas gauna labai mažą pensiją – maždaug 339 eurus. Pagelbėja brolis: sumoka už elektrą. Sakosi, kad jei kartais neužeitų nenumaldomas noras velnio lašų paragauti, taupydamas tikrai pragyventų. Dabar gi būna, kad pritrūksta.
Antanas gauna socialinę pašalpą, dar paremia giminės šiek tiek. Maisto sakosi pats prisiperka kokiai savaitei, kartais ir dviem. „Alkanas nebūnu“, – patvirtina jis.
„Dabar visi taupo. Maisto nemėto, nors, aišku, koks bliūdelis kitas sriubos iškeliauja šuniukui ar vištoms. Aš iš močiutės išmokau: visada taupiau ir dabar taupau“, – sako Milda. Ji rėžia tiesiai: „Dabar visi taupo. Gal tik stiklelio mėgėjai netaupo, jiems juk jūra iki kelių“. Pasakoja, kad ji kasdien eina į parduotuves, o kai jau išsileidžia, apeina visas Lazdijų krautuves. „Maistas brangsta kasdien akyse“, – teigia ji. Anot moters, šiandien irgi jau apėjusi. „Kone apakau: grietinės indelis – 2,99 Eur. Duona labai pabrangusi. Anksčiau pirkdavau pačią pigiausią duoną po 28 centus, tai kiek pati valgiau, kiek vištukėms atiduodavau. Dabar tos pačios duonos kepaliukas jau 98 centus kainuoja. Brangu, žiauriai brangu“, – aiškina ji. Sako, šiandien labai ko saldžiai užsimanė. „Saldainiai baisiai pabrangę. Kažin, ar visiems vaikams ir Kalėdų Senelis saldainių šiemet įstengs nupirkti? Tų geresnių“, – svarsto ji. Pakalbinau ir jaunas mamas, klausiau, ką Kalėdų Senis šiemet žada atnešti. Jos sakė, kad stengsis išpildyti vaikų norus, o jau suaugusieji gali ir be dovanų apsieiti arba labai simboliškas gauti. Mamos neslepia: kad normaliai pragyventų, reikia uždirbti apie pusantro tūkstančio, o jei abu sutuoktiniai po tiek, tai du tokie atlyginimai – jau suma, senjorai – kuklesni, sako, jiems po tūkstantį į rankas užtektų.
Ekonomistai vis tik tvirtina, kad infliacija kitąmet sumažės, tik ne taip sparčiai, kaip buvo prognozuota.