Lazdijų jaunimas nesėdi rankų sudėjęs, prasimano įvairių veiklų, ieško naujų potyrių. Vieni savanoriauja, kiti – muzikuoja, treti – patarnauja bažnyčioje ir gieda chore arba aktyviai veikia mokyklos taryboje, yra ir tokių, kurie laisvalaikiu eksperimentuoja virtuvėje.
O štai Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos dešimtokas Aivanas Mazėtis suspėja išbandyti iškart visas aukščiau paminėtas veiklos sritis ir jau dabar puikiai žino, kokią profesiją pasirinks.
Šis jaunuolis savanoriauja greitosios medicinos pagalbos stotyje, yra subūręs muzikos grupę, taip pat yra gimnazijos tarybos narys, gieda ir groja bažnyčioje, kuria savo patiekalus ir turi dar gausybę kitų užsiėmimų.
Apie tai, kas jį paskatino įsitraukti į savanorystę, kaip galima vienu metu dalyvauti daugelyje veiklų, kaip reikia siekti savo svajonės, kalbamės su gimnazistu A. Mazėčiu.
– Nemažą savo laiko dalį atiduoti savanorystei. Kaip kilo mintis tapti savanoriu?
– Buvo toks žaidimas, kai galėjai būti kuo nori – policininku, mediku ir taip toliau. Dvejus metus žaidžiau tą žaidimą, buvau mediku. Paskui sužinojau, kad Alytuje renkami savanoriai į greitosios medicinos pagalbos tarnybą. Parašiau jiems laišką, kad norėčiau ten savanoriauti. Gavau atsakymą, kad galiu tai daryti, pasirašiau sutartį ir pradėjau savanoriauti Lazdijų greitosios medicinos pagalbos stotyje.
– Koks buvo Tavo darbas greitukėje?
– Vykdavau į iškvietimus su medikų brigada, eidavau savanoriauti keletą dienų per savaitę po pamokų, nuo 16 iki 21 val. Per mėnesį dirbdavau apie 80 valandų. Mane supažindino su visa greitukės automobilyje esančia medicinos aparatūra, padėdavau gaivinti žmones, išmokė užrašyti elektrokardiogramą, pamatuoti kraujospūdį, cukraus kiekį, išmokė dokumentus pildyti. Tvarkydavau aparatūrą po jos naudojimo, tekdavo ir ligonį panešti. Ten dirbdamas supratau, kad sudėtingose situacijose sugebu išlaikyti sveiką protą. Pirmoji savanoriavimo diena buvo nelengva, kaip tik teko važiuoti gelbėti iš 6 metrų nukritusio žmogaus gyvybės. Bet neišsigandau, košmarų nesapnavau.
– Kuo buvo naudingas šis savanoriavimas?
– Visai kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą, į gyvybę, į žmogų, į vertybes, savanoriavimas man suteikė daugiau atsakingumo, atsakė į klausimą, ko aš noriu gyvenime.
– Kiek žinau, nemažai laiko skiri muzikai.
– Taip, turime muzikos grupę, kuri gyvuoja jau metus. Dabar joje penki nariai, visur koncertuojame, pasirodome šventėse, Šaulių sąjungos renginiuose.
– Ar teko mokytis muzikos?
– Lankiau Lazdijų meno mokyklą, bet tai buvo pradinėse klasėse. Mokiausi groti akordeonu, paskui smuiku, bet tai man nepatiko. Dainavau chore, bet mane iš ten išmetė, nes sakė, kad nemokėjau dainuoti. Bet aš dainavimo neužmečiau. Močiutė sakydavo, kad dainuočiau, ji tikėjo, kad galiu išlavinti savo balsą. Užsirašiau į meno mokyklos dainavimo skyrių, paskui buvo konkursas „Metelio banga“, tada ir susikūrė mūsų grupė, ir prasidėjo mano rimtesnis muzikavimas. Tas užsiėmimas reikalauja daug laiko, po pamokų repetuojame iki vėlyvo vakaro, kol mokyklos sargas neišprašo namo. Tai ir smagi, ir sunki veikla, bet širdžiai miela tai daryti. Dar einu į bažnyčią patarnauti, kai tik galiu. Mes su Martynu Čepuliu bažnyčioje ir grojame, ir giedame.
– Kaip gimnazijoje mokslai sekasi?
– Įvairiai. Net nežinau, kaip atsakyti. Nesu pirmūnas, bet ir nesu paskutinis. Lankstus mokinys.
– Teko girdėti, kad nevengi ir fizinio darbo.
– Kai man buvo 12 metų, kaimynas paskatino mane pjauti trimeriu. Tai dabar jau daug metų kiekvieną vasarą pjaunu žolę trimeriu. Neblogai įvaldžiau šį įrankį.
– Minėjai, kad ir virtuvėje praleidi nemažai laiko.
– Taip. Galiu iškepti tortus, įvairius kepsnius. Nuo vaikystės padėdavau mamai virtuvėje, tėtis pamokė, kaip netradicinę kiaušinienę išsikepti. Taip visko po truputį ir išmokau. Jau ir pats turiu sukūręs savų patiekalų. Turiu savo picos pado receptą, kiekvieną penktadienį renkamės su draugais ir kepame picas, tortilijas arba kotletus darome.
– Kaip visur suspėji? Ar planuoji savo laiką?
– Laiko neplanuoju, viskas mano gyvenime vyksta ekspromtu. Kai kas pakviečia, tai ir lekiu.
– Koks tavo žvilgsnis į ateitį? Ką norėtum gyvenime veikti?
– Laikau save visų galų meistru – galiu ir ką nors pakalti, ir padainuoti, galiu tortą iškepti. Visur man neblogai sekasi. Bet labiausiai traukia medicina, planuoju tapti ne gydytoju, bet skubios medicinos pagalbos slaugytoju. Man patinka greitosios medicinos pagalbos darbuotojams tenkantis adrenalinas. Matai, ką išgyvena pagalbos laukiantis žmogus, kaip jaučiasi jo artimieji. Matau didelę šio darbo prasmę.
– Ar Tau ne per ankšta Lazdijuose, ar nesinori išplaukti į platesnius vandenis?
– Čia labai puikūs žmonės, draugiški, smagu Lazdijuose koncertuoti, nes visi pažįstami, geranoriškai sutinka. Man čia labai gera. Ir savo ateitį sieju su Lazdijais. Kai baigsiu kitame mieste medicinos studijas, pasižadu, kad bent puse etato dirbsiu Lazdijuose. Šitas kraštas man labai patinka.
– Ko norėtum palinkėti savo bendraamžiams?
– Jei turi svajonių, reikia būti drąsiam ir jų siekti. Jei bijosi, nieko nedarysi, nieko nepasieksi. Reikia kovoti už savo svajonę.
„Dzūkų žinių“ informacija