94 metų gyventoja iš Noragėlių – ne iš Plūgelių – kaimo įsijautusi skaito knygas

Žmonės sako, kad 94 metų Ona Matulevičienė – vyriausia Noragėlių kaimo gyventoja. Energinga, humoro jausmo nestokojanti ir amžiaus naštos iš pažiūros nejaučianti senolė stebina guvumu ir žinių troškimu. Kaip sulaukti tokio garbaus amžiaus ir neprarasti smalsumo: viskuo domėtis, skaityti?

Savame kaime geriau nei kurorte: čia vos panorėjusi į kiemą gali išeiti

Visas moters gyvenimas prabėgo Noragėliuose, kaime, kurio net pavadinimas atrodo ganėtinai keistas, o kai kam ir sunkiai įsimenamas, ypač jei žmogus iš kito galo Lietuvos. Tuoj papasakoja jų šeimoje nutikusią anekdoto vertą situaciją. Į vestuves iš Anykščių važiavo viešnia, kuri turėjo nusipirkti autobuso bilietą į Noragėlius, bet jai „užkrito“ šio kaimo pavadinimas, niekaip negalėjo prisiminti. Prašo bilietėlio į Kauptukų kaimą, bet kasininkė tokio nežino, tai ji vėl pagalvojusi sako, kad gal tada į Plūgelių kaimą jai reikia nukakti, bet tokio kaimo irgi nėra. Visa laimė, jog kasininkė suprato, kur toji keista keleivė nori nuvažiuoti: pasirodo, ne kur kitur, o į Noragėlius.

Tiesa, dabar Onutė jau tapo birštoniete, laiką leidžia pas dukrą Birštone, tačiau į Noragėlius mielai sugrįžta, mat čia stovi jos namelis, o ir į kiemą galima išeiti kada panorėjus, žada ir dar atvažiuoti: „Autobusu jau neatvažiuosiu, jei kas veš, tada būtinai“. Gimtoji žemė – miela ir brangi jos širdžiai. Gimti namai – brangiausias lizdas, švenčiausia vieta. Ši vieta, ko gero, ir saugo vertingiausius garbaus amžiaus pašnekovės jaunatviškumo eliksyrus. O gal toks charakteris – matyti tik kas gera, bloga neįžvelgti, kaip tame gerai žinomame pasakyme – kas gera prisiminkime, kas bloga, lai išblėsta.

Į skaudžius prisiminimus nelinkusi leistis

Senolės gyvenime būta visko – neteko mamos, buvo ir kitų sunkumų, tačiau į skaudžius prisiminimus nesileidžia, ji mieliau prisimena šmaikščius nutikimus, dainas.

Anuometinių žmonių gyvenimai nebuvo lengvi: štai jos tėtis atsidūrė net Amerikoje, kad užsidirbtų, dirbo sunkiai – šachtoje, uždirbtus dolerius pasikeitė į caro rublius ir iš jų teliko keli auksinukai.

Karo metais šeimai teko palikti Noragėlius ir bėgti, pasiėmė, kas tilpo į vežimą, ką suspėjo pagriebti, gyvulius: kiaules, avis, paleido, bulves išpylė po slyvomis. Bombardavo, skeveldros lėkdamos, ačiū Dievui, į žmones nepataikė, taip likę gyvi, o sugrįžę namo džiaugėsi savo bulves suradę. Kaip pati Onutė prisimena, net nesužaliavusios buvo.

Liko našlaitė 14 metų, tad visus kaimiškus darbus dirbo, reikėjo prižiūrėti mažesnius vaikus. Ji ir užaugino savo seses, o darbai kaime lengvi nebuvo, tad ir mergaitės sunkiai dirbo. Žemių derlingumu pasigirti irgi negali: sėdavo linus, grikius, rugius, kviečius, avižas, sodindavo bulves. Tikėdamiesi geresnio derliaus taikė sėjomainą. Paskui ištekėjo, augino jau savus vaikus. Jų šeimai tremties pavyko išvengti. Kaip pati Onutė pasvarsto, kad gal ne tokie „bagoti“ buvę – 12 hektarų žemės dirbo, o gal greičiau todėl, kad piktos akies pavyko išvengti: taip ir nepakliuvo į trėmimo sąrašus. Gyvybinga senolė gerai atsimena, kaip partizanai užsukdavo į sodybas „dienavoti“: per dieną tūnodavo kur kluone, apsiprausdavo, o ir pavalgydinti vyrus reikėję, naktį jie išeidavo. „Viską teko pergyventi“, – šiandien sako garbaus amžiaus pašnekovė.

A. Bumblausko, A. Unikausko, A. Amšiejaus knygos jau išstudijuotos

Skaityti Onutė mėgo visada. Tik, kaip pati sako, laiko tam buvo maža. Daug dirbo ir namie, ir kolūkyje. Darbas darbą vijo. O ir mokslų didelių nepavyko baigti – tik 4 klases Noragėlių mokykloje, nors gabi buvo. Lyg atsigriebdama Onutė dabar daug skaito. Jos dukra dirba bibliotekoje, tačiau jau net ji nežino, ką mamai parnešti, kad ši turėtų ką skaityti, mat istorinės knygos, kurias itin mėgsta senolė, jau visos perskaitytos, storiausia istorinė knyga per dvi dienas perskaitoma, pakeliauta, beskaitant kelionių knygas, itin mėgsta skaityti memuarus, A. Bumblausko, A. Unikausko, A. Amšiejaus knygos – visos kruopščiai išstudijuotos. Laikas jos sudėliotas valandų tikslumu: skaitymui taip pat paskirtas laikas. Ilgaamžė turi griežtą dienotvarkę, kada keliasi, valgo, klausosi šv. Mišių, paskui skaito. Skaitymas – privalomas kasdien. Ir paleisti knygų iš rankų garbaus amžiaus senolė neketina.

Liūdi, kad jos gimtasis kaimas akyse tuštėja

Onutei gaila, kad jos gimtasis kaimas dabar tuščias. „Anksčiau šeimos buvo didelės. 5–6 vaikai kiekvienoje šeimoje augo“, – prisimena ji. Senolė – daininga. Tuoj uždainuoja seną dainą apie tai, kaip jos kaimas pasikeitė: jau arkliukais nearia, ne gaidelis rytais kelia kaimo žmones, kiekvienas laikroduką turi ir vaikų, kaip anksčiau „aplink pečių kelių eilių“ nėra, po vieną ar du šeimoje teauga, nes visi „dabar mokyti“.

Draugiški kaimo žmonės buvo, ypač kaimynai giminiškai gyveno. Šventes kartu švęsdavo. Anot jos, sukurti jaukiai šeimos ir namų šventei, skirtingai nei dabar, senovėje daug nieko nereikėjo, tik šeimynykščių rankų, įdėto darbo bei meilės, o rezultatu visi labai džiaugėsi, nebuvo žmonės taip išlepę. Pirmiausia namie, savoje šeimoje, o paskui jau ir su kaimynais švęsdavo. Vaikai kiaušiniaudavo per Velykas, eidavo per kaimą ir vaikų pulkas vis didėdavo, vis daugiau jų prisijungdavo.

Ponia Onutė prisimena visus Noragėlių gyventojus, sutiktus gyvenimo kelyje. Gebėjo draugiškai su visais sugyventi, nesibarti nei su kaimynais, nei su artimaisiais. Kaimynai juk būdavo pirmas ramstis ir džiaugsme, ir nelaimėje. Žmonės mokėjo džiaugtis paprastais dalykais. O jei dar kaimynai ir linksmo būdo, tai visiems smagiau. Ir dabar dar į Onutės sodybą kaimynai pro vartelius specialiai tam, kaip anksčiau, šoninėje tvoroje padarytus, ateina, kad aplink nereiktų eiti, kad greičiau ir patogiau būtų, nors jau daugelio jų, deja, gyvų nėra, bet pro tuos vartelius jų vaikai, anūkai ir proanūkiai atbėga su kaimo ilgaamže pasisveikinti. Senolė džiaugiasi, veide nedingsta šypsena, o jos energijos, humoro jausmo ir teigiamo požiūrio į gyvenimą pavydi net jaunimas.