Patricija Tilvikaitė – žurnalistė, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. „Svetimkūniai“ – debiutinis jos romanas. Patricijos gyvenimas sukasi aplink knygas – ji dirba leidybos srityje, su geriausia drauge rašo tiesmuką ir nevyniojimu į vatą garsėjantį knygų apžvalgų tinklaraštį „book.duo“. Gegužės 3 dieną Patricija viešės Lazdijų viešojoje bibliotekoje, pristatys savo pirmąją knygą.
– Daug skaitote? Kas yra knyga Jums?
– Taip, skaitau labai daug – darbui, rašymui, laisvalaikiui. Knyga – gyvenimas.
– Tapote rašytoja. Ilgai planavote, ruošėtės ar taip tiesiog natūraliai gavosi?
– Neplanavau – „Svetimkūniai“ prasidėjo kaip dienoraštis. Ne mano, veikėjų. Labai aiškiai žinojau, kas jie, kokie jie, kaip jie gyvena. Net dabar, kai knyga parašyta, jie gyvena toliau. Žinau, ką veikia, kaip jiems sekasi. Tam tikra prasme, jie iš manęs, pusiau aš, pusiau atskiri žmonės. Kai taip įvardinu, skamba beveik gąsdinančiai, bet man jie – tarsi draugai. Netobuli, kartais nervinantys – betgi visos draugystės tokios.
– Pirmosios knygos slenkstis peržengtas. Pirmoji, ko gero, ne paskutinė? Ar tai Jums buvo svarbu: išleisti knygą?
– Kai jau padarai didelį darbą, o knyga buvo didelis darbas, išleisti buvo svarbu. Šiuo metu redaguoju antrąją knygą – ji visapusiškai kitokia, bet irgi analizuoju žmonių tarpusavio santykius, toli gražu ne tik romantinius. Kalbėsiu apie Alzheimeriu sergančio žmogaus slaugą, teatrą. Knyga vadinsis „Nepriklausomybė“.
– Ar turite kokių ryšių su Lazdijais: giminių, draugų? Ką Jums reiškia šis kraštas?
– Neturiu ir dar nesu buvusi. Nekantrauju apsilankyti. Visada mėgstu prieš susitikimą ar po jo apeiti, nueiti kažkur pavalgyti, pajausti miesto dvasią.
– Knyga vedžioja po Kauną. Apie ką ji? Bent užuominą, tokią, kad norėtųsi paimti knygą į rankas.
– Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra. Pasakojimas apie Kauną ir kauniečius, kupinas kaunietiško bazaro – kaip kaunietė, kitaip įvardinti jo negalėčiau. Jame veikia du žmonės, dar neperžengę trisdešimtmečio slenksčio, abu susiduriantys tiek su toksiškais šeimos santykiais, visapusiškai skirtingais, tiek su dideliais lūkesčiais, kuriuos kelia sau, kuriuos jiems kelia aplinkiniai. Meda nuolat lyginasi su seserimi, kurią narcizė mama taip pat kontroliuoja. Sesuo pasiduoda, todėl yra tinkama, mylima, o Meda vis neįtinka, kad ir ką darytų. Nikita – kilęs iš asocialios šeimos ir daro viską, kad išgyventų. Yra įsitikinęs, kad jo laukia šlovė. Tikriausiai tam tikra prasme jaučiasi to nusipelnęs dėl visko, ką tekę patirti.
Džiaugiuosi, kad skaitytojai, paties įvairiausio amžiaus, man vis kartoja, kad „Svetimkūniai“ kuria dialogą. Tėvai ar seneliai geriau supranta savo vaikus, vaikai geriau supranta savo tėvus. Ši knyga padeda kalbėtis. Mamos ar močiutės džiaugiasi – va, galėjau vaiko pasiklausti apie kokį bajerį ar žargoną, o galiausiai įsikalbėjome apie skaudulius, nuoskaudas, lūkesčius. Tikiu, kad niekada ne per vėlu kalbėtis, megzti ryšį. Svarbu, kad abi pusės nuoširdžiai norėtų kitą išgirsti. Ne pamokyti, ne nubausti. Išgirsti.
– Kiek knygoje Jūsų pačios?
– Daugiau, nei norėčiau. Čia – mano patirtys, išgyvenimai, mano skausmai, net mano psichoterapinė patirtis. Kai kurie „Svetimkūniuose“ veikiantys žmonės – žodis į žodį nurašyti iš tikrovės. Man net nereikėjo jų kurti. Žinojau, ką jie sako, kaip kalba, kaip skaudina, kokiais veiksmais ar pareiškimais skriaudžia. Bet daug ir gėrio – mano ir mano susikurtos šeimos, mano draugų pokalbių, mano psichoterapijos kelionės, mano aplinkoje priimtinų bajerių, mano pomėgių – muzikinių, literatūrinių.
– Ką sako skaičiusieji knygą, kaip vertina? Ar nenusivylėte pati, jog tiek dirbote, rašėte?
– Kai knyga išėjo, man vienu metu ir buvo labai baisu, nes ji – ypač asmeniška, ir… palengvėjo. Atrodo, kad su kiekviena parduota knyga mano nešamas skausmas buvo dalinamas. Visi skaičiusieji prisiėmė jį palaikyti. Nuostabu, kad žmonės rašo laiškus, žinutes, prieina per renginius, pasakoja savo išgyvenimus. Supratau, kad kai pats esi skausmingai atviras, žmonės tą patį duoda ir tau – tą nuostabų atvirumą. Tikiuosi, kad ir jiems palengvėja, kad mes apsikeičiame tais skauduliais, kuriuos nešti vienam per sunku, o kartais taip gera kitam leisti palaikyti.
„Svetimkūniai“ kol kas padovanojo tik geriausias emocijas iš skaitytojų. Iš mano pačios aplinkos, deja, buvo visko. Buvo žmonių, tų, kurie save atpažino baisybėse, kurie nutraukė su manimi santykius. Labai skaudu, sunku, žiauru, bet tikriausiai irgi tik į gera. Todėl atrodo, kad ta auka turi būti šio to verta.
– Kuo skiriasi mažų miestelių skaitytojai nuo didmiesčių?
– Tikriausiai iš mažų miestelių, ne taip kaip iš didmiesčių, niekada nežinau, ko galiu tikėtis. Jei Kauno ar Vilniaus auditoriją galiu nuspėti, kitur nežinia – būna, susirenka daugybė žmonių, o būna, kad vos keli. Rodos, kad mažų miestelių auditorijose daugiau vyresnių žmonių. Man tai – nuostabu. Visuomet gerai sutariau su vyresniais žmonėmis ir man gera, kad jie nori užmegzti ryšį, pokalbį.
– Nežinau, ar galiu klausti: mėgstate tatuiruotes? Ką jos reiškia Jums?
– Tatuiruotės – aš. Su kiekviena jaučiuosi priartėjanti prie to, kokią save mačiau nuo labai ankstyvos paauglystės. Nei vienos nesigailiu, visos pasakoja mano istorijas. Jos mane ir daug išmokė – kaip žmogus, sergantis stipriu nerimo sutrikimu, pirmąsias dariausi kontroliuodama meistrus, sakydama, kaip kas turi būti. Dabar ateinu kaip į terapijos seansą, kaip į pasitikėjimo mokymus. Pasitikiu, kad mano meistras, su kuriuo dirbame jau beveik dešimt metų, padarys kaip įmanoma geriausiai. Ir jei tik jo nepaklausau, visada gailiuosi.
Be to, noriu keisti stereotipus. Niekada neslepiu savo tatuiruočių. Noriu parodyti, kad tatuiruotų žmonių tik daugės. Mano aplinkoje tokių, kurie neturi nei vienos, praktiškai nebėra. Noriu, kad tatuiruotės asocijuotųsi su visokiais žmonėmis, ne tik su senoviniais sovietiniais stereotipais. Aš – kultūros srityje dirbanti, nemenką išsilavinimą turinti moteris, autorė, kūrėja, kuri turi tatuiruotes. Žaviuosi, kad to matome vis daugiau – politikoje, kultūroje, tarp mokslininkų, gydytojų, teisininkų.
– Kriminologė skamba kietai. Tai sakytum sako, kad esate kieta moteris. Ar bijote Jūs? Ar bijote prieš susitikimus su skaitytojais, prieš lipdama į sceną?
– Bijau, žinoma. Tikriausiai tai yra priežastis, kodėl nuėjau į kriminologiją – tai mokslas, kuris ieško atsakymų. Kodėl nusikalstama? Iš kur tai kyla? Ką daryti su nusikaltusiais? Tai – empatiškas mokslas. Norintis ne bausti, o suprasti. Ne atstumti, o ieškoti būdų priimti. Ne nurašyti, o suvokti, kad yra milijonai priežasčių, kodėl žmonės nusikalsta. Kriminologija leidžia kitaip žiūrėti į pasaulį, nenurašyti. Gal net įkvepia optimizmo, net jei tai skamba keistai.
Aš bijau daug ko, bet susitikimų nebijau visai. Priimu juos kaip dovaną. Kur kas baisiau laukti knygos išleidimo, atsiliepimų. O matyti atėjusius yra žinoti, kad jie pasirenka čia būti. Norėjo ateiti. Tuomet ir prasideda apsikeitimas patirtimis.
– Esate prasitarusi, kad norite rašyti muziką: koks tai bus žanras?
– Ne, niekada nesu apie tai kalbėjusi ir nemanau, kad turėčiau tam talentą. Tačiau esu dirbusi muzikos žurnaliste ir man muzika nepaprastai svarbi. Daug keliauju dėl koncertų, jei neturiu bent vieno, kurio galėčiau laukti – man jau liūdna…
– Ką veikiate, kai nerašote, nedirbate?
– Skaitau. Būnu su šeima, draugais, su mopsu Koldūnu. Vaikštau į „Stand Up“ komedijos pasirodymus, kiną, koncertus, spektaklius. Skaitau. Skaitau. Skaitau.