Praėjusį šeštadienį, liepos 10 dieną, į Maskvos gatves vėl išėjo protestuotojai. Šįkart prieš sprendimą neleisti populiariems opozicijos kandidatams dalyvauti sostinės savivaldos rinkimuose ir ankstesnių mitingų dalyviams iškeltas bylas protestavo 50 tūkstančių žmonių.
Liepos 20 dieną vykusiame sankcionuotame mitinge dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Po demonstracijos Centrinei rinkimų komisijai nesutikus pakeisti sprendimo, liepos 27-ąją opozicija sušaukė nesankcionuotą mitingą, per kurį suimta beveik 1 400 žmonių, o riaušių policija dalyvius itin brutaliai vaikė lazdomis. Rugpjūčio 3-ąją nesankcionuoto „pasivaikščiojimo“ metu policija sulaikė dar bent 800 žmonių. Nepaisant opozicijos lyderių arešto ir kai kuriems demonstracijų dalyviams gresiančio įkalinimo už „masinius neramumus“, rugpjūčio 10-osios sankcionuotame mitinge pasirodė mažiausiai 50 tūkstančių dalyvių.
Galima teigti, jog Kremlius labai norėtų, kad užsienio valstybės palankiai vertintų V. Putiną ir jo valdžią, bet tenka konstatuoti, kad šiuo metu Rusijoje demokratija net nekvepia. Tiesa, šios valstybės valdžia ir represiniai organai žaidžia savotišką žaidimą. Tai leidžia sankcionuotus mitingus, tai juos draudžia. Bet iš sulaikytų ir į areštines uždarytų asmenų skaičių galima spręsti, kad Kremliaus režimas aiškiai duoda suprasti, jog tik situacijai tapus kiek aštresne jis parodys savo raumenis visu pajėgumu.
Kažkodėl visiškai nenustebino Rusijos parlamentarų teiginys, kad pačių rusų protestai prieš savo valdžią yra užsienio valstybių kišimasis į Rusijos vidaus reikalus. Tokia giesmelė Kremliui yra būdinga nuo pat kruvinosios ir nusikalstamos bolševikų revoliucijos 1917 metais. Vos tik patys rusai išreiškia nepasitenkinimą savo valdžia, pastaroji pirštu duria į Vakarų valstybes, lyg pastarosios negalėtų pareikšti savo nuomonės apie Rusijoje vykstančius procesus.
Rusijos valdžia kalba, kad ji yra be galo tvirta, o prezidentas V. Putinas apskritai yra amžinas ir nepajudinamas lyg pati tvirčiausia uola. Kažkada buvo teigiama, kad jo populiarumas Rusijoje siekia daugiau nei septyniasdešimt procentų. Toks teiginys jau seniai nėra realus, nes Rusija turi pakankamai ekonominių ir socialinių problemų, kurias žmonės priskiria valdžiai, o, kaip jau yra įprasta Rusijoje, valdžia – tai „batiuška caras“, t. y. Volodia Putinas.
Juk jeigu V. Putinas jaustųsi valdžios kėdėje tikrai tvirtai, jis be jokių baimių galėtų leisti protestuoti opozicijai, kiek jinai geidžia ir nori, o A. Navalnui leistų dalyvauti prezidento rinkimuose ir nesuktų dėl to galvos. Bet juk taip toli gražu nėra, tad galima net teigti, kad V. Putinas nėra jau toks tvirtas ir įsitikinęs begaline ir tvirta savo valdžia. Kaip ir kiekvienas diktatorius, jis paniškai bijo netekti savo valdžios, ir tikrai bet kokie opozicijos protestai jį nemenkai neramina ir vis primena, kad jo valdžiai kada nors vis tiek ateis galas.
Šios neramios vasaros protestai Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose rodo, kad opozicija užsispyrė rimtai ir pajutusi nemenką savo galią bei matydama valdžios baimę žada savo jėgą ir įniršį rodyti toliau. Bent jau iki savivaldos rinkimų, o vėliau juk laukia ir Dūmos rinkimai.