Lazdijų viešojoje bibliotekoje pristatyta kraštietės Zitos Valeikienės kūryba. Vienu ypu pristatytos net keturios autorės knygos: „Tegul širdis kalbės“, „Tarp dviejų krantų“, „Apie tave ir tau“, „Laiko ratu“. Keturių knygų autorė nustebina: „Gal kada nors parašysiu tikrą knygą?“
Zita kilusi iš Mankūnų kaimo Alytaus rajone. Mokėsi Miroslavo vidurinėje mokykloje. Rašė nuo jaunų dienų. „Rašiau, bet tikrai ne su mintimi, kad kada nors išleisiu knygą“, – prisipažįsta ji. Niekada nedirbo su literatūra susijusio darbo. „Tačiau literatūra visada buvo manyje“, – sako rašytoja. Ištekėjo. Užaugino tris vaikus: dukrą ir du sūnus, džiaugiasi dviem anūkais. Jos gyvenimas teka Veisiejuose. Patinka dainuoti. Nepatinka… žuvis skusti, valyti. „O mano juk abu sūnūs žvejai. Kai parneša laimikį, žinau, kas manęs laukia“, – šypsosi kalbėdama ji. Užklupus negaliai, kurios net pati nenorėjo pripažinti, verkusi, klausė – kodėl? Paskui nurimusi, susitaikiusi, jos gyvenimas pradėjo suktis su kitais panašaus likimo žmonėmis.Tada ji pamačiusi, kiek daug yra gabių, nuostabių žmonių, kurie savo kūryba, gabumais sugeba įkvėpti kitus, o ir patys atrasti prasmę, į daug ką kitaip pažvelgti. „Veisiejų „Kuparėlio“ moterys – nuostabios, kūrybingos“, – teigia ji. O ir pati Zita turi didžiulę Dievo dovaną. „Tik kad dabar jau visi rašo. Skaito gal ne visi, kaip jau Dievas duoda, bet rašo visi“, – tarsteli.
Rašė į sąsiuvinius sau. „Kai jau ruošiu knygą leidyklai, perskaitau, ką parašiusi, atrenku“, – pasakoja. Jos knygas iliustruoja klasiokė, su kuria jos mokykloje viename suole sėdėjo, o dabar gyvena gana toli viena nuo kitos. Dailininkė Aldona Traškinienė atvyko į Lazdijus net iš Šiaulių. Jos piešiniai puošia Zitos tiek poezijos, tiek prozos knygų puslapius. „Sielos draugės“, – taip Zita apibūdina jų draugystę. Ir nieko čia keisto: draugių kūrybinės mintys dažnai sutampa. „Man labai gražūs Aldutės piešiniai, tad pirmajai savo knygelei aš paprašiau jos, kad padovanotų jau anksčiau nupieštus savo kūrinius“, – paaiškina Zita. Vėliau jau prašiusi, kad ši specialiai nupieštų piešinių naujoms knygoms.
O jau Zitos knygos puslapiuose nugula patys jautriausi išgyvenimai, ji ir pati prisipažįsta, jog yra labai jautrus žmogus, atskleidžia savo asmenines gyvenimiškas patirtis. Ir ne vien tik skaudžius momentus – gyvenime būna ir džiugių akimirkų, pastebi ir brangakmenius – taip vadina savo gyvenimo kelyje sutiktus puikius žmones – su dažnu jų bendrystė tęsiasi visą gyvenimą.
Antradienio popietę Zita dovanojo savo poeziją susirinkusiems jos knygų mylėtojams: deklamavo savo eiles jautriai, skambiai ir – kas jau dabar reta – mintinai. Išėjome pakylėti. Biblioteka neliko skolinga už jautrų susitikimą: viešnioms – bibliotekos dovanos. Už šiltą priėmimą raudonos rožės iš galantiško vyriškio rankų – bibliotekos darbuotojoms.
