Balandžio 23-oji – Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Šią dieną tradiciškai prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė. Lazdijų viešojoje bibliotekoje ši diena buvo ypatinga: kalbėta dzūkiškai ir žemaitiškai. Jei dzūkiška tarmė gerai suprantama vyresniems, dažnai ir jauniems, tai žemaičių tarmė buvo kietas riešutėlis visiems dzūkeliams.
Bibliotekos lankytojai buvo pakviesti į muzikinę-literatūrinę kompoziciją „Ne tolių toliai nuo Dzūkijos iki Žemaitijos“. Čia svečiavosi poetas dzūkas Juozas Žitkauskas ir dainuojamosios poezijos atlikėjas, istorikas, publicistas Povilas Girdenis. Programoje skambėjo dainų autoriaus ir atlikėjo Povilo Girdenio atliekamos dainos žemaitiškai, o poetas, mūsų kraštietis Juozas Žitkauskas skaitė savo kūrybos eilėraščius dzūkiškai. Meninėje kompozicijoje darniai skambėję dzūkiški ir žemaitiški žodžiai.
Kraštietį Juozą Žitkauską daugelis gerai pažįsta. O Povilą reikia trumpai pristatyti: Povilas Girdenis gimęs ir užaugęs Vilniuje, tačiau, kaip sakė, nuo pat vaikystės šeimoje girdėjęs kalbant žemaitiškai. Tad visai nenuostabu, kad dabar jis dainuoja žemaitiškai. Jo tėtis garsus kalbininkas Aleksas Girdenis itin vertino tarmiškai kalbančius studentus, skatino juos nepamiršti savo tarmės, kalbėti tarmiškai.
Renginio metu netikėtai atsiskleidė dzūkų ir žemaičių charakterių panašumai ir skirtumai, suprasta, kas mus jungia, ir tai, kuo mes kitokie, skirtingi ir todėl – unikalūs. Į save pažvelgėme naujai, bandėme suprasti kita tarme kalbančius. Kaip juokavo Lazdijų viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Asta Mickevičienė, vertėjas kartais būtų labai pagelbėjęs, nes žemaitiškai suprasti sunkoka buvę.
Šios programos staigmena – tie patys dainų tekstai – dzūkiškai ir žemaitiškai. Buvo smagu išgirsti dzūkiškus posmus, Povilo Girdenio išverstus į žemaičių kalbą, klausytis tų pačių dainų abiem tarmėmis. Poetas Juozas Žitkauskas ir dainuojamosios muzikos atlikėjas Povilas Girdenis leido pajusti, kad nors ir iš skirtingų vietų, ir skirtingomis tarmėmis esame kalbantys žmonės, tačiau juk tos pačios Tėvynės vaikai, gyvenantys toje pačioje žemėje. Tiltas, jungiantis Žemaitiją ir Dzūkiją, nutiestas: dzūkų šypsenos ir džiaugsmas, klausantis šių dviejų itin skirtingų, bet tokių gražių tarmių, pasakė viską: galime suprasti vieni kitus širdimi. Pasidžiaugta tokia gražia ir skirtinga tarmiška lietuvių kalba.
Juozas sakė keistai besijaučiantis, kadangi itin dažnas svečias Lazdijų viešojoje bibliotekoje. Bet, anot jo, kur geriausia pristatyti šią muzikinę-literatūrinę kompoziciją, jei ne savame krašte, saviems – dzūkams. „O gal ims ir susidomės ir Druskininkai, ir Varėna“, – viliasi jis. Kol kas ši kompozicija buvo labiau pristatoma Žemaitijoje, dar Vilniuje.
Tiesa, bibliotekos salėje nebuvo nė vieno žemaičio. „O, žinokite, dzūkų Žemaitijoje mes sutikome“, – pasidžiaugė J. Žitkauskas.
