„Ką gali vyrai padaryti, kai negeria“, – Šventežerio, Rudaminos parapijų klebonas Egidijus Juravičius nuo scenos juokaudamas garsiai išsakė nugirstus žodžius. Ir išties Žemaitkiemio kaimo bendruomenė jau antrus metus iš eilės surengė išskirtinį renginį – Senosios technikos mylėtojų šventę Rudaminoje, kartu su kaimynais – Rudaminos bendruomene.
„Ant žemės vietos mažai, šiemet kelsime akis į dangų“, – iškart pasako šio įspūdingo renginio siela Marijus Bernatonis. Šventė sulaukė ne tik išskirtinių transporto priemonių, pagrindinis kelias Lazdijai–Rudamina buvo lipte aplipęs automobiliais, žmonių nesuskaičiuojama daugybė norėjo pasižiūrėti, kas gi čia vyksta. O vyko tikrai įspūdinga šventė, kuriai jau maža vietos Gintauto Klimo valdose. Kad susirinks gausybė senosios technikos savininkų su savomis transporto priemonėmis, o ir žiūrovų bus gausu, organizatoriai neabejojo.
Senosios technikos paradas
Apie pusantro šimto įvairios technikos eksponatų išsirikiavo buvusioje Rudaminos dirbtuvių teritorijoje. Ir ko tik čia nebuvo! Motociklai, žemės ūkio technika – traktoriai, sunkvežimiai, kombainai, kažkada prabangūs lengvieji automobiliai, automobiliai, naudoti net sovietų armijos reikmėms, beveik šimtą metų skaičiuojanti senoji technika – visko galėjai prisižiūrėti.
Žemaitkiemio bendruomenės nariai stengėsi padėkoti visiems atvykusiems – ir tiems, kurie su technikos eksponatais atvažiavo, ir tiems, kurie juos atvežė, šventės rėmėjams, visiems prisidėjusiems, kad ši šventė taptų išskirtine.
Vienus labiausiai domino traktoriai, su kuriais dar teko dirbti kolūkio laukuose. Smalsu pažiūrėti į savadarbį traktoriuką, paties šeimininko sukonstruotą iš atskirų detalių, o kombainus, kurie kūlė javus kolūkio laukuose, knietėjo apžiūrėti iš arčiau, aptarti jų buvusius privalumus ir trūkumus. Buvo technikos, kuria kažkada kelius tiesė – kiti net nustebo ją pamatę, sakė, tikrai mena, kaip Alytų statė. Kiti apžiūrėjo žiguliukus: juk jais tiek važinėta, o dabar pastarieji taip sutvarkyti, kad net blizga. Tik štai „Volgomis“ jau ne visiems teko važinėti – žmonės gerai mena, kad jos tarnavo daugiausia kolūkių pirmininkams. Kas dar turi, tas saugo, vertina. Daugelis technikos šeimininkų leido ir atsisėsti į savas transporto priemones, ir nusifotografuoti, o norinčių – netrūko.
Pirmą vietą automobilių amžiaus grupėje užėmęs 1937 metų „Mercedes Benz“ savininkas vilkaviškietis Darius Ulinskas sakė, kad jis šiuo automobiliu ir į darbą važinėjantis, ir apsipirkti, ir niekas jau tuo Vilkaviškyje nesistebi. „Ir ledų, ir saldainių, ir duonos“, – sako. Automobilis – tvarkingas, tad išsileidžia ir į tolimesnes keliones po Lietuvą. Paklaustas, ar ne per didelė prabanga tokiu automobiliu važinėtis, sakė, kad jei jau turi, tai ir važiuoja. Jaunavedžių nevežiojęs, tik vieną kartą į jį kreipėsi kino filmo kūrėjai, sutiko paskolinti filmavimui. Asmeninėms šventėms užsisakantys kitą jo automobilį –1956 metų „Opel Capitail“. Šventežerio, Rudaminos parapijų klebonas Egidijus Juravičius atvairavo savo brolio Raimundo iš Amerikos parsisiųstą „pensijinio fondo automobilį“. „Brolis taip sako, kad jo automobiliai – tai jo pensija“, – juokavo klebonas. Juokauti mėgstantis klebonas savo atvairuotą
automobilį taip apibūdino: „Žmonės sako, kad čia nei dviese gulėti, nei keturiems sėdėti“. Šįkart neatsispyrė ir į šventę susigundė atvykti Egidijaus ir Raimundo tėtis Jonas Juravičius. Ilgametis „Senų vežimų“ klubo narys Juozas Skauronas sakė, jog vien tik jų klubo narių 20 atvykę su savo automobiliais. Senus automobilius mėgsta vairuoti ir jis, ir jo žmona. O klubo nariai mėgsta lankyti panašias parodas kaip Rudaminoje. „Priimame į klubą visus norinčius. Patys pasidomi, pasižiūri, jei tinka – prisijungia. Aišku, norisi, kad būtų laikomasi tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, automobiliai turi būti tvarkingi, švarūs. Turime mūsų klube ir jūsų kraštietį, neseniai jo gimtadienis buvo, tad jį pagerbdami čia atvykome“, – sakė jis. Merė Ausma Miškinienė sveikino šventės organizatorius, o apžiūrėdama senąją techniką, stabtelėjo prie senos „Volgos“. Prisiminė, jog jos senelis tokia važinėjęs, automobilis ir dabar stovintis dėdės garaže. O štai „Zaporožietis“ buvo išpuoštas gėlėmis, florisčių išpuoštos gėlėmis automobilių padangos puošė sceną – viskas atitiko šventės dvasią. Šokėjai, muzikantai linksmino susirinkusius, šurmuliavo bagažinių turgelis, laukė gardžios vaišės – troškinys, stebino kalvio stiprūs mostai, jo darbai, rodantys aukštą meistriškumą, sutraukė būrį smalsuolių.
Pakalbintas Gintautas Klimas, bežiūrėdamas į dirbtuves, kuriose praleidžia begales laiko, restauruoja seną techniką, džiaugiasi tokia žmonių gausa. Tačiau prisipažįsta matantis, kiek dar daug čia reikėtų padaryti, o ir technikos galėjo žymiai daugiau išgelbėti nuo metalo laužo. „Reikėjo anksčiau apie tai galvoti. Gal apie kokius 1990 metus? Ką galėjau ir savo, ir giminių, išsaugojau. Aš niekada nieko neišmesdavau“, – prisipažįsta jis. O paklaustas, ar po šventės labai jau tenka tvarkytis, vyriškis šypsosi, kad tiek to tvarkymo – dirbtuvių kiemą pasilygina ir tiek. „Dirbtuvėse gal daugiau tvarkos įprastą dieną, nei per šventę“, – kuklinasi jis.
„Barškuolės“ vyrukai duotą pažadą tesėjo
Vilkaviškiečiai ūkininkai Artūras Vakarinas ir Šarūnas Radvinauskas, keliaudami per Lietuvą su traktoriumi „T-150K“, pirmiausia aplankė Lazdijus. Jų pirmoji sustojimo stotelė buvo Lazdijų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, kur tądien darbavosi Marijus Bernatonis. Jau tada Marijus pasakė: „Sutarėme, jei vyrai sėkmingai apkeliaus Lietuvą, atvyks ir į mūsų Senosios technikos šventę Rudaminoje. Vyrai pažadėjo, sukirtome rankomis“. Bet kaip sakoma, „Pažadėjo – patiešijo, netesėjo – negriešijo“. Tačiau šie vyrukai, jei jau pažadėjo, darė viską, kad pažadą tesėtų. Kalbinti sakė, kad negražu būtų dzūkams meluoti. Tačiau vyrai prisipažino, kad darbų ūkyje apstu, tad atvyko, kaip liaudyje sakoma, „per negaliu“. „Jei per javapjūtę, tai išvis nežinau, kaip būtų reikėję tesėti pažadą“, – sakė Artūras. Marijus gi ramino vyrus, kad per rugiapjūtę šventės nė nemanė rengti, mat ir pats ūkininkauja, žino, ką reiškia geras oras, kai kiekviena valanda brangi. Ir visai kas kita, kai darbai padaryti. „Ačiū, vyrai, kad laikotės žodžio“, – dėkojo jiems Marijus visos bendruomenės vardu. O kad jų čia laukė, tai tikrai – daugelis jautė pareigą nusifotografuoti prie jų „Barškuolės“, taip pavadinto traktoriaus. „Kam tų nuotraukų reikia, nesuprantu? Ir kelionės metu po dvi ir daugiau valandas fotografuodavomės. Mes – paprasti, sakome, kaip yra, kalbame tiesiai, taigi ne kokie aktoriai“, – traukė pečiais svečiai. Apsidairė ir po parodą, pažiūrėjo, kaip dzūkai kulia šimtamete kuliamąja, buvo pagerbti dzūkų už tesėtą pažadą. „Kai nudirbsite darbus, atvažiuokite pas mus į Žemaitkiemį, pavežiosime su tokia technika, kokia nevažiavę“, – kvietė Artūrą su Šarūnu Marijus. O vilkaviškiečių negalėjau nepaklausti, ką gi jie sumanę ateityje, mat žmonės laukia šių dviejų vyrukų naujų žygių. Planą vyrai turi, net du. „Jeigu pavyks kitais metais. Bet būkite protinga, parašykite, kaip sakau, kad jeigu pavyks, tik tokiu atveju, kažkas bus. Kas? Nesakysiu. Dar anksti“, – paprašė Artūras. Su vyrais turėjo apie ką dzūkai pasikalbėti, kai kas ir patarimo klausė, žodžiu kitu persimetė. Jie čia buvo kone laukiamiausi svečiai. Girdėjau ne vieno klausinėjant, kur „Barškuolės“ vyrai?
Išskirtinė edukacija – kūlimas
Susidomėję ir jauni, ir pagyvenę žiūrėjo, kaip kuliama sena kuliamąja. Vyresniems buvo įdomu, ar ji tikrai veikia kaip pridera, jaunesniems – įdomus reginys, kokio jie nematę ir net sunkiai įsivaizduoja, kaip čia viskas vyks. Sutiktas punskietis detaliai paaiškino, kaip viskas vyksta, prisiminė tokius kūlimus Punske. Vyresnieji neslėpė, kad mena, kaip vyresnieji būtent tokia kuliamąja kūlė, jie tada vaikai tik stebėtojais buvę. Senjorai lingavo galvomis, prisimindami, kaip sunkiai dirbti tekę ir, kaip anot jų, dabar laikai pasikeitę.
Pirmi kartai antrą kartą organizuotame renginyje
Žemaitkiemio bendruomenės pirmininkas Robertas Verkevičius, pasiūlęs idėją ir į dangų nukreipti akis, buvo teisus: susirinkusiems tai padarė neišdildomą įspūdį. Danguje pasirodę lėktuvai ir parasparniai sveikino senosios technikos mylėtojus, kaip ir dera, padangių skrajūnams, modami sparnais. Išvydome dūmų Trispalvę, o kai iš dangaus ėmė lyti saldainiais, darbo buvo vaikams – šie greitai viską surinko. Dangaus berniukai, nusileidę iš debesų, kopė į sceną: tarp jų lazdijiečiai Saulius Čerkauskas ir Juozas Talandis. Ši šventės organizatorių staigmena nepaliko abejingų.
Pirmą kartą buvo mėginta surengti senosios technikos aukcioną: „Žigulio“ pradinė kaina – 2100 eurų.
O pasibaigus šventei, jau knieti sužinoti, ką dar sugalvos šventės organizatoriai kitais metais, kas dar neįtikėtino jų galvose sukasi?
