Aidas Kelionis
Kalėdos vis dėlto yra ne tik ir ne tiek kūno, kiek sielos šventė. Žinoma, gausus ir sotus stalas nieko blogo, bet visgi prieštarauja tam, ką mes kasmet švenčiame. Juk kūdikėlis Jėzus gimė neturtingoje ir paprastoje šeimoje, jo tėvas nebuvo koncerno generalinis direktorius, o motina nevadovavo kailinių salonui. Gimė jis paprastame tvartelyje, o ne prabangioje ir tviskančioje gimdymo klinikoje, kur jo atėjimą į pasaulį prižiūrėjo garbūs profesoriai ir mokslų daktarai. Žinoma, jį aplankė trys karaliai, bet tai jau daugiau simbolinis dalykas. Pabrėžtinai paprasta ir kukli Dievo sūnaus atėjimo į šį pasaulį istorija demonstruoja, kad neįtikėtini dalykai ir stebuklai vyksta eiliniame paprastų žmonių gyvenime, tik toli gražu ne kiekvienas juos sugeba pastebėti, nes jie yra apvilkti paprastumo ir kasdieniškumo skraiste. Pasaulis po Kristaus gimimo labai daug pasikeitė, ypač materialine prasme, bet pagrindinės dvasinės vertybės išliko nepakitusios ir ištvėrė daugiau kaip du tūkstančius metų. Reiškia, jos amžinos. Tad ar verta aukoti amžinus dalykus ir iškeisti juos į vienadienę ar trumpalaikę materialinę gerovę?
Advento metu kaip tik turime progą nors kartą per metus sustoti ir pamąstyti, sulėtinti gyvenimo tempą ir pasižiūrėti į nueitą per metus gyvenimo kelią. Pasistengti, kad nebūtume įtraukti į tą pašėlusį ir beprotišką prieššventinį lėkimą. Suprasti, kad artimajam reikia ne kažkokių ypatingų ir brangių dovanų, o paprasčiausio dėmesio. Laikas nukreipti akis nuo televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių ir pasižiūrėti į artimųjų ir draugų akis.
Vienoje šalyje yra parduotuvė, kuri iš žmonių superka kalėdines dovanas, kurios neįtiko jų gavėjams. Ir, žinoma, joje itin gausu prekių. Reiškia, kad žmonės, gyvendami kartu su artimaisiais ir dažnai būdami itin arti jų, net nežino, kokios dovanos pastarieji norėtų. Tai itin gerai parodo, kad per kasdienybės rutiną ir rūpesčius nebelieka laiko pažinti savo brangiausių žmonių – artimųjų. Tad gal bent kartą per metus, per didžiąsias metų šventes, verta geriau susipažinti su tais, kuriuos manai, kad gerai pažįsti. Sakoma, kad švenčių laukimas neretai yra net smagesnis už pačias šventes. Turbūt šiame posakyje yra nemaža dalis tiesos. Tad kodėl to laukimo nepadarius dar malonesniu atsisakant to primesto komercinio lėkimo ir skubėjimo? Juk dažnai be jokio reikalo nuogąstaujame ir bijome to, kas jau buvo, arba to, kas dar bus. O gal pabūkime ramūs ir laimingi čia ir dabar, būtent šią akimirką?