Nors daugelis grybautojų savo pintines jau padėję į šalį, tačiau tikrai ne visi. Kai kam grybavimo sezonas tebesitęsia ir gruodžio mėnesį. Skamba lyg pasakoje, ir vis dėlto – tikrovė. Tuo metu kiemuose bando žydėti gėlės bei krūmai.
Kūčioms – šviežių grybų?
Užkietėję grybautojai ir toliau traukia į mišką ir sugrįžta ne tuščiomis. Vieni stebisi, kad, artėjant Kalėdoms, vis dar galima pamatyti iš po samanų kyšančius grybus. Kiti tikina, kad jau ne pirmus metus žiemą grybauja – jei anksčiau žiemą parsinešti žibučių atrodė tik pasakose įmanoma, tai dabar, jei ne žibučių, tai grybų tikrai galima rasti.
Žiemą miškuose paprastai aptinkama žieminių kelmučių – valgomų grybų, augančių ant lapuočių kelmų ir net per sniegą. Pasitaiko ir ausyčių, primenančių rudas ausis. O nevalgomų grybų – apstu visais metų laikais.
Tačiau grybautojus labiausiai vilioja voveraitės. Kapčiamiesčio girioje iš po samanų jas galima pamatyti tarsi besiprašančias ant Kūčių stalo. Vis dėlto grybautojai atsargūs – ne visas deda į pintinę, atidžiai apžiūri, ar grybas nepraradęs kokybės.
Kas ryžtasi paieškoti ilgiau, prisirenka ir sriubai, ir keptuvei. Bevaikštant mišku aptinkama ir baravykų – rudenį ne visus pavyko išgraibyti. Deja, šiuos dažniausiai jau būna apėmęs pelėsis, tad niekas jų nerenka.
Skaitytojas, atsiuntęs nuotraukų, pasakojo ir šiemet gruodžio 24-osios rytą ketinantis eiti į mišką – tikisi, kad ant Kūčių stalo pavyks patiekti nors kelis šviežius grybus.
Vis dėlto specialistai įspėja: žiemos metu grybus rinkti ir valgyti nerekomenduojama. Šaltis, drėgmė ir temperatūros svyravimai keičia grybų savybes, todėl dalis jų gali būti netinkami vartoti.
Tačiau džiaugsmo atradus žiemą grybų – nemažai. Gruodžio miško radiniai priverčia nusišypsoti ir prisiminti pasaką apie mergaitę, žiemą parėjusią su žibutėmis.
Atrodo, kad šiandien pasakos kartais tampa tikrove.
Kiti, radę žiemą grybų, juos tik nufotografuoja ir palieka miške – bijo, kad gavę šalčio jie gali būti netinkami valgyti.
Bando žydėti jazminai
Viena Būdviečio gyventoja pasidžiaugė, kad jos kieme bando žydėti žieminis jazminas, kurio žiedų laikas turėtų būti pavasaris. Šiemet orai tokie neįprasti, kad jis pražydo dar prieš Kalėdas.
Kur kas įprasčiau, kai šiuo metu ant palangių žydi amariliai, tačiau kai pati gamta iškrėčia pokštą ir kieme pražysta gėlės ar krūmai, kuriems tai nebūdinga – džiaugsmas dar didesnis. Tokie netikėti žiedai tampa tarsi maža kalėdinė dovana.
Ir vis dėlto tokie reiškiniai verčia susimąstyti – juk dabar turėtų būti žiema, o pavasaris dar toli. Gamta tarsi siunčia ženklą: sezonai kinta, o mes tampame viso to liudininkais.
