Šią savaitę visa Lietuva minėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Ta proga vyko gausybė renginių, primenančių mūsų Nepriklausomybės istoriją, daugelis iš naujo suvokė šios dienos prasmę ir reikšmę.
Apie tai, kokia Vasario 16-osios prasmė, kaip ji atsirado mūsų gyvenime ir kiekvieno lietuvio širdyje, kalbamės su Nacionalinio projekto „Lietuvos garbė“ nugalėtoju, Lietuvos patriotu, istorinės atminties puoselėtoju Albinu Kamarūnu. Jo kieme pirmadienį plevėsavo trispalvė, šeima ir artimieji nuoširdžiai paminėjo šią iškilią dieną.
„Vasario 16-oji, prisimenu vaikystę, buvo vaikiška paslaptis, vaikiškas smalsumas. Man kildavo klausimų, kodėl vyrai tos dienos vakare susirinkę – tai buvo 1961–1962 metai – kalbėdavosi slaptai, tyliai, dairydamiesi į šalis. Kadangi buvau šeimoje vyriausias vaikas, man tai buvo didelė paslaptis – apie ką jie šneka, kodėl slepiasi?“ – prisiminė Albinas.
Jis pasakojo ir istoriją apie savo vaikišką „rezistenciją“ gūdžiais sovietiniais laikais.
„Prieš Naujuosius metus mokykloje man reikėjo pasakyti eilėraštį „Eglutė skarota“. Užmiršau jo žodžius, tada mama šnabžda: „Sakyk, Albinuk, sakyk“. Tai vietoj „Eglutė skarota“ aš išpyškinau eilėraštį apie Vytautą Didįjį. Tada mokytoja Marčiukaitienė man pasakė, kad daugiau tokio eilėraščio prie visų nesakyčiau“, – šyptelėjo pašnekovas.
Vėliau Albinas įstojo į A. Kvedaro miškų technikumą, kuris, anot jo, buvo viena stipriausių tautinės savimonės ir pilietiškumo ugdymo įstaigų Lietuvoje. Būtent čia jis pradėjo giliau suvokti Vasario 16-osios reikšmę.
„Mokydamasis technikume pradėjau suprasti, kas yra Vasario 16-oji, nes daugelis dėstytojų buvo smetoniniai, tikri savo krašto patriotai. Visuomenės mokslų dėstytojas sugebėdavo tarp eilučių pasakyti labai daug. Už patriotiškas pažiūras mane net norėjo pašalinti iš technikumo – vadovų akimis buvau politiškai labai blogas žmogus, nes dainavau patriotines dainas.
Kai susidegino Romas Kalanta, tapau kalantiečiu. Po įvykio netrukus buvau sulaikytas milicijos, mane sumušė, net trūko nervas“, – atvirai pasakojo Albinas.
Gyvendamas ir mokydamasis Kaune, jis pastebėjo ir kitus tyliojo pasipriešinimo ženklus.
„Man darė įspūdį tai, kad Vasario 16-ąją pagyvenę žmonės eidavo per Laisvės alėją su tarpukario stiliaus cilindrais, rinkdavosi prie Karo muziejaus, kitų istorinių paminklų. Kaime žmonės milicijos mažiau bijojo – per Vasario 16-ąją traukdavo patriotines dainas“, – prisiminė jis.
Šiandien, pasak A. Kamarūno, ši diena jam yra daugiau nei istorinė data.
„Man Vasario 16-oji yra šviesos žvaigždė, kuri, kol aš būsiu, tol manyje neužges, nes aš ją radau, ateidamas į pasaulį. Jei manyje teka tėvų ir protėvių kraujas – o dauguma jų buvo Lietuvos patriotai ir patyrė sovietų represijas – tai ši diena man labai svarbi.
Man ta diena yra pradžių pradžia to, todėl aš čia atėjau. Šiandien jos pasiilgstu vis labiau, ir vis labiau man jos gaila, nes nebeliko pilietiškumo dvasios. Daug kas nuėjo kitais keliais… Šventė pasidarė rutina, kartais su prieskoniu, kad žmogus turi švęsti per prievartą“, – kalbėjo A. Kamarūnas.
