Druskininkuose praėjusį savaitgalį netrūko dainų, šokių, muzikos ir gyvosios tradicijos. Čia tris dienas šurmuliavo 33-ioji Dainavos krašto folkloro šventė, šiemet pakvietusi atsigręžti į vandens reikšmę lietuvių tautosakoje, mitologijoje ir papročiuose. Tarp gausaus būrio folkloro kolektyvų iš visos Lietuvos savo kraštą pristatė ir Lazdijų rajono atstovai.
Šventėje dalyvavo folkloro ansambliai, instrumentinės grupės ir profesionalūs atlikėjai. Druskininkų erdvės tris dienas buvo pripildytos tradicinės muzikos, dainų, šokių ir pasakojimų. Lankytojai galėjo ne tik klausytis koncertų, bet ir dalyvauti ritualiniame sambūryje, aplankyti tradicinių amatų ir kulinarinio paveldo mugę, išbandyti įvairias amatų edukacijas.
Šiemet ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui – upėms, ežerams, šaltiniams ir su jais susijusiems lietuvių tautosakos pasakojimams.
Lazdijai – ežerų ir vandenų kraštas
Lazdijų kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Bitelė“, vadovaujamas Neringos Rasiulienės, į Druskininkus atsivežė savitą Lazdijų krašto istoriją. Kadangi šventės tema buvo vanduo, kolektyvas pasirinko pasakoti apie Lazdijus – ežerų ir vandenų kraštą.
„Ši šventė turi gilias tradicijas. Ji vyko jau 33-iąjį kartą, o kiekvienais metais turi ir savo temą. Šiemet tai buvo vanduo, vandenys, upės, ežerai, šaltiniai. Tad mes pasirinkome programoje pristatyti Lazdijus kaip ežerų, vandenų kraštą. Pasakojome padavimus, legendas apie Dusios ir Ančios ežerus, Prelomčiškės piliakalnį, apie mergelės gyvenimą šalia vandenų“, – pasakoja N. Rasiulienė.
Anot jos, jauniesiems „Bitelės“ nariams dalyvavimas tokioje šventėje buvo ne tik gražus pasirodymas, bet ir vertinga patirtis. Į Dainavos krašto folkloro šventę susirinko stiprūs, aukščiausią meninę kategoriją turintys kolektyvai iš įvairių Lietuvos regionų, todėl jaunimas turėjo progą išgirsti ir pamatyti, kaip skirtingai gali skambėti Lietuvos tradicinė muzika.
„Labai smagu, kad ir jaunimas galėjo šioje šventėje dalyvauti, save parodyti ir kitų pasiklausyti“, – džiaugiasi ansamblio vadovė.
„Šalcinio giesmė“ – bendrystei ir naujai pradžiai
Vienas ryškiausių šventės momentų N. Rasiulienei ir jos jauniesiems ansambliečiams buvo ritualinis sambūris „Šalcinio giesmė“, vykęs prie Ratnyčios upelio. Čia folkloro kolektyvai susitiko ne tik dainai, bet ir simboliniam susijungimui su vandeniu.
„Visi kolektyvai suėjo pro stilizuotus vartus, vyko tarsi prausynos – tarsi visi buvome pašventinti upės vandeniu, naujai atgimę, atsigavę, įgavę naujų jėgų. Ėjome į bendrystę, gražią dainą, siuntėme linkėjimus apie vandenis, juos deginome aukure ir paskui visi kartu dainavome folkloro dainas“, – pasakoja N. Rasiulienė.
Šis ritualas, anot jos, tapo gražiu priminimu, kad vanduo lietuvių kultūroje nuo seno buvo ne tik gyvybės šaltinis, bet ir apsivalymo, atsinaujinimo bei bendrystės simbolis.
Šventėje – ne tik „Bitelė“
Lazdijų krašto žmonių šventėje buvo ir daugiau. Su Druskininkų kultūros centro Leipalingio laisvalaikio salės folkloro ansambliu „Serbenta“ pasirodė ir gerai žinoma Barčių kaimo dainininkė Ramunė Janavičiūtė. „Aš jau šiame ansamblyje esu treti metai“, – sako R. Janavičiūtė.
Šventėje netrūko ir šokėjų. Kartu su Druskininkų kultūros centro Leipalingio laisvalaikio salės šokių kolektyvu „Liepos“ sukosi Jurgita Sabienė bei Šventežerio seniūnė Lijana Kubilienė. Buvo ir daugiau mūsiškių, bet gal visų per tą gausybę ir nesužiūrėjome, nespėjome pastebėti.
Tad Dainavos krašto folkloro šventėje Lazdijų rajono žmonių buvo ne vienas. Vieni dainavo, kiti šoko, treti pasakojo savo krašto istorijas ir visi kartu prisidėjo prie to, kad Lazdijų krašto tradicijos ir kultūra būtų girdimos bei matomos.
Tris dienas Druskininkuose skambėjusi folkloro šventė dar kartą priminė, kiek daug gyvosios tradicijos slypi mūsų kraštuose. O Lazdijų žmonės į ją atsivežė tai, kas sava ir brangu – savo dainas, pasakojimus ir prisiminimus apie kraštą, kuriame tiek daug ežerų, upių ir šaltinių.
