Pradėjote daugiau skaityti ar dažniau išeiti pasivaikščioti, tačiau vis dar tenka save paraginti? Vien tai nereiškia, kad jums nepavyko. Įpročio susiformavimo neįmanoma patikimai sutalpinti į visiems vienodą 21 ar 66 dienų kalendorių.
Iš kur atsirado 66 dienų skaičius?
2009 m. internete paskelbtame, o 2010 m. žurnalo numeryje išspausdintame Phillippos Lally ir kolegų tyrime 96 savanoriai pasirinko kasdien kartojamą valgymo, gėrimo ar fizinio aktyvumo veiksmą. Stebėjimas truko 12 savaičių; dalyviai patys vertino, kiek automatiškas tapo jų elgesys.
Tyrėjų modeliuotas laikas beveik pasiekti individualią automatiškumo ribą svyravo nuo 18 iki 254 dienų. Tai modelio įverčiai, o ne visų dalyvių stebėjimas 254 dienas. Tyrimas neparodo, per kiek laiko konkretų įprotį išsiugdys kiekvienas skaitytojas.
Skaičius neturi tapti asmeniniu egzaminu
2026 m. sausio 21 d. Surrey universiteto paskelbtame pokalbyje pati P. Lally pabrėžė: svarbiausia jos tyrimo išvada buvo dideli skirtumai tarp žmonių ir veiksmų. Plačiai paplitęs 66 dienų skaičius nėra universali taisyklė.
O 21 dienos pažadas? UCL elgsenos tyrėjai paaiškina, kad šios populiarios idėjos šaknys siejamos su plastikos chirurgo Maxwello Maltzo pastebėjimais apie prisitaikymą prie pokyčių. Tai nebuvo įrodymas, jog bet kuris kasdienis įprotis susiformuoja per tris savaites.
Vietoj didelio pažado – aiški situacija
Surrey pokalbyje P. Lally išskiria konkretų planą, kada ir kur bus atliekamas veiksmas. Skaitytojui tai galima paversti paprastu redakcijos siūlomu bandymu: pasirinkti vieną kasdienybės vietą ir vieną nedidelį veiksmą.
Pavyzdžiui: po vakarienės prie virtuvės stalo perskaitysiu du knygos puslapius. Arba grįžęs iš darbo, persirengęs, trumpam išeisiu į lauką. Šie pavyzdžiai nėra moksliškai nustatytos dozės – tai būdas savo ketinimą padaryti aiškesnį.
Savaitės pabaigoje galima savęs paklausti: ar pasirinktas laikas tiko, kas dažniausiai sutrukdė, ką galėčiau supaprastinti? Užrašas „antradienį užtrukau darbe“ naudingesnis planui taisyti nei bendras nuosprendis „neturiu valios“.
Viena praleista proga dar nėra pabaiga
Lally ir kolegų tyrime vienas praleistas veiksmas iš esmės nepakeitė įpročio formavimosi eigos. Tačiau iš to negalima spręsti, kad bet kokios trukmės pertraukos nesvarbios.
Jei viena diena nepavyko, kitam bandymui galima numatyti konkrečią progą. Tikslas šiuo atveju – rasti kasdienybei tinkantį veiksmą, o ne surinkti nepriekaištingą kalendoriaus žymų eilę.
Parengta pagal originalų tyrimą ir UCL bei Surrey universitetų paaiškinimus. Tai pažintinis tekstas apie kasdienius įpročius, ne individuali gydymo ar priklausomybių įveikimo programa.
