Kai antradienį, rugpjūčio 11 dieną, sėdau rašyti naujo savaitės komentaro, iki Seimo rinkimų telikę lygiai du mėnesiai. Rugpjūtis prabėgs gaudant paskutinius saulės spindulius ir malonias akimirkas prie vandens telkinių, rugsėjį visi sugrįš į savo darbus ir įprastą gyvenimo ritmą. Tad, trumpai drūtai tariant, iki tų Seimo rinkimų laikas prabėgs kaip kelios dienos.
Liepos 25 dieną laikraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbti visuomenės nuomonės apklausų bendrovės „Vilmorus“ apklausos apie politikų, visuomenės veikėjų, politinių partijų ir visuomenės institucijų populiarumą rezultatai. Ankstesniuose savaitės komentaruose žvelgiau į populiariausių pagal „Vilmorus“ apklausas politinių partijų reitingus. Tad šį kartą tik paminėsiu, kad turi atsitikti stebuklas arba milžiniška sensacija, kad Seimo rinkimų nelaimėtų „žalieji valstiečiai“, konservatoriai ar socialdemokratai. Dėl pirmos vietos rinkimuose aršiai susigrums valstiečiai su konservatoriais, o trečia vieta, ko gero, atiteks socialdemokratams. Jeigu valstiečiai ir konservatoriai pasidalins pirmas dvi vietas, tai socdemai turėtų išlikti itin budrūs, nes jie savo populiarumą švaisto ne žiupsniais, o saujomis ir jau dabar jaučia į nugarą kvėpuojančią Darbo partiją.
Jeigu populiariausių politinių partijų grupelė yra aiški, tai įdomu pabandyti atsakyti į klausimą, kas gali tapti šių metų Seimo rinkimų juoduoju arkliuku? Kol kas, remiantis „Vilmorus“ apklausų duomenimis, matyti, kad daugiausia šansų tapti Seimo rinkimų juoduoju arkliuku turi Darbo partija. Jeigu už socdemus liepos mėnesį pasisakė 7,1 procento respondentų, tai už Darbo partiją – 6,2 procento apklaustųjų. Palyginus su birželio mėnesiu, socdemų populiarumas smuko net 2 procentais, o Darbo partijos populiarumas išaugo 1,6 procento. Šiuo metu šių partijų galimybės Seimo rinkimuose iš tiesų yra apylygės. Nors labiau turėtų sunerimti socdemai, nes jie neturi aiškių kozirių, kaip sumažinti partijos populiarumo mažėjimo pagreitį. Be to, socdemai neturi stipraus ir ryškaus lyderio, nes G. Paluckas yra gana pilka ir neišsiskirianti asmenybė. Darbo partija turi populiarumo kilimo tendenciją ir charizmatiškąjį lyderį V. Uspaskichą, kuris pasižymi unikalia savybe pakilti lyg feniksas iš pelenų. Juk matėme jį ir su antrankiais, ir teisiamojo suole, o jis lyg niekur nieko su savo firmine šypsenėle per socialinius tinklus dėsto ne tik politines, bet ir gyvenimiškas tiesas. Kaip ten bebūtų, Darbo partija gali tapti itin svarbia porinkiminės Seimo dėlionės dalimi.
Kita partija, kuri turėtų patekti į Seimą, yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis. Visuomenėje visuomet yra nemaža dalis žmonių, kuriems liberalios idėjos yra svarbios, ir jie balsuoja už tokios pakraipos partiją. Svarbu, kad liberalų sąjūdis turi stiprią ir itin išmintingą bei protingą pirmininkę – V. Čmilytę-Nielsen. Tik liberalų sąjūdis po Seimo rinkimų kartu su konservatoriais vėl liks opozicijoje, nes dabartinės politinės prognozės ir realybė byloja ne jų naudai. Kita liberali politinė jėga – Laisvės partija liepos mėnesį sulaukė tik 1,6 procento respondentų balsų, tad jos galimybes patekti į Seimą galima vertinti kaip miglotas. Neseniai įsikūrusi partija „Laisvė ir teisingumas“, kurią įkūrė A. Paulauskas, A. Zuokas ir R. Žemaitaitis, liepos mėnesį sulaukė 3,7 procento populiarumo. Jie turi šansų patekti į Seimą ir tapti antra liberalia jėga jame. Vis dar nepraranda vilčių patekti į Seimą ir vėl jame šiltai ir sėkmingai snausti „bebrai“ iš Socialdemokratų darbo partijos, bet visuomenei būtų itin naudinga juos pagaliau išrūkyti iš Seimo.
Kitų smulkių Lietuvos politinių partijų galimybė patekti į Seimą yra praktiškai lygi nuliui, išskyrus Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą. Atrodo, nedidelė partija, bet keli jos veikėjai, tokie kaip J. Narkevičius ir V. Tomaševskis, Lietuvos valstybei pridaro nemenkų bėdų ir net gali sau leisti tyčiotis iš Lietuvos Respublikos Prezidento G. Nausėdos.