Puiki muzikantė, iškili muzikos pedagogė, Lazdijų krašto patriotė ir garsintoja, keturių dukrų mama – visa tai ir dar daugiau galima pasakyti apie Lazdijų meno mokyklos akordeono pedagogę, mokytoją ekspertę Iriną Gudebskienę, neseniai atšventusią garbingą jubiliejų, kurio skaičių ji visai neslepia.
Šio nuostabaus žmogaus dėka Lazdijų krašto vaikai pamilo akordeoną, o talentingiausieji skynė laurus ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniuose konkursuose, atstovaudami Lietuvai ir garsindami Lazdijų vardą toli už mūsų šalies ribų. Mokytojos ir jos auklėtinių pastangomis kai kurie užsienio akordeonistai taip pamilo mūsų kraštą, kad net sukūrė Veisiejams skirtą kūrinį. Nors I. Gudebskienė galėjo dirbti bet kuriame Lietuvos mieste, tačiau ji pasirinko Lazdijų rajoną ir dėl to jaučiasi labai laiminga.
Apie savo auklėtiniams įskiepytą meilę muzikai, akordeono fenomeną, talentus provincijoje ir nueitą gyvenimo kelią kalbamės su ponia Irina.
– Kaip atsitiko, kad savo gyvenimą susiejote su akordeonu? Kodėl pasirinkote būtent šį instrumentą, kuris anksčiau buvo siejamas dažniausiai tik su liaudiška muzika ir lengvu muzikavimu?
– Gimiau labai muzikalioje šeimoje. Nuo mažens girdėjau, kaip gražiai dainuoja mano tėveliai. Vos ne kas antras mūsų giminėje mokėjo groti akordeonu. Mano tėvelis net smuiką buvo sumeistravęs, o akordeonu jis grojo iš klausos. Vienas iš mano pusbrolių puikiausiai grojo akordeonu, o aš, būdama maža, pavydėjau, kad nemoku. Būdama 4-oje klasėje, nusprendžiau, kad būsiu akordeonistė. Tėveliai neleido, nes nebuvo pinigų mokėti už mokslą. Paprašiau kaimyno parašyti prašymą ir be tėvelių žinios nuėjau į Alytaus muzikos mokyklą. Stojamuosius išlaikiau puikiai. Tik mažą mergaitės širdelę labai žeidė žodžiai, kuriuos ir iki šiol retkarčiais prisimenu: ,,Tu, darbininkų dukra, nori mokytis muzikos mokykloje?“ (Irinos tėvelis buvo suvirintojas, o mamytė šaltkalvė – aut. past.)
– Kaip atsitiko, kad atsiradote Veisiejuose? Ar nesigailite, jog savo pedagoginei karjerai pasirinkote ne didmiestį, bet periferijos miestelį?
– Su vyru Dionyzu baigėm tą pačią Alytaus Adolfo Ramanausko gimnaziją ir mokėmės vienoje klasėje. Baigusi tuometinę Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, gavau paskyrimą į Lazdijų meno mokyklą. Tuo metu gyvenimas taip susiklostė, kad, grįžusi į Alytų, ištekėjau ir su vyru nusipirkome sodybą Lazdijų rajone, Petroškų kaime. Ten dirbau įvairius darbus, gimė keturios dukros ir tik 1999 metais grįžau į muzikanto kelią. Niekada nesigailėjau, kad gyvename šalia mažo, bet paties gražiausio Lietuvoje miestelio – Veisiejų. Visur yra talentingų vaikų, tik reikia suteikti jiems galimybę. Dar ir mano pačios vaikystėje patirtos emocijos suteikė man sparnus dirbti mažoje mokyklėlėje.
– Ar pačiai, kaip atlikėjai, yra tekę koncertuoti?
– Koncertuoti teko labai daug. Vadovavau ne vienai kaimo kapelai, pati grojau, dainavau chore, įvairios sudėties vokaliniuose ansambliuose, beveik 15 metų grojau vargonais Veisiejų Šv. Jurgio parapijos bažnyčioje. Teko garbė groti Pasaulio akordeonistų orkestre. Paskutiniais metais groju akordeonu su mokiniais ansamblyje ir Kauno krašto akordeonistų orkestre.
– Jūs esate mokytoja ekspertė, Jūsų auklėtiniai puikiai pasirodo tarptautiniuose konkursuose. Nors tai nebus lengva, bet pabandykite išvardinti savo auklėtinius ir jų ryškesnius laimėjimus.
– Išvardinti laimėjimus ne taip lengva, nes jų begalė. Tai laureato diplomai Vienoje (Austrija), Ostravoje (Čekija), Valtidonėje, Rimine, Trevize (Italija), Budapešte (Vengrija). Lietuvoje Grand Prix Birštone – orkestras ,,Žingsniai“ (su šauniais mūsų mokyklos sąksofonininkais – mok. D. Pavilonis), Nacionaliniame konkurse ir dar galybėje konkursų. Iš vyresnių mokinių diplomus pelnė Mangirdas Kundrotas, ne kartą nešęs Lietuvos vėliavą užsienio konkursuose. Turėjau ir turiu gerų mokinukų. Visi nuoširdžiai mokosi pagal savo gebėjimus, gerai lanko pamokėles ir labai stengiasi. Bet ne visiems vienodai gerai sekasi. Visais laikais buvo ir yra talentingų vaikų. Šiuo metu laimėjimus pelno Laimonas Gausa, Paulius Dumbliauskas ir Gustas Jančius. Nuo 6-erių metukų pažinau Gustą. Tėveliai mane susirado per feisbuką, ir prasidėjo mūsų draugystė. Nepraėjo nė metai, o Gustuko pasiekimai yra neįtikėtini. Tai ir ,,Pasaulio trofėjus-2020“, laimėtas ne vienas respublikinis konkursas, ,,Linksmoji polkutė 2021“ Grand Prix ir iki šiol pats svarbiausias laimėjimas konkurse Anglijoje – Sidabrinis diplomas.
– Ar yra auklėtinių, kurie susiejo savo gyvenimą su muzika?
– Šiuo metu keturi mano mokiniai pasirinko toliau tęsti muzikos mokslus. Tai Tomas Gibas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Mangirdas Kundrotas – Vytauto Didžiojo universitete, Muzikos akademijos fakultete, Vidmantas Landa – Vytauto Didžiojo universitete, Muzikos akademijos fakultete, Urtė Valentaitė – Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Visi jie mokosi akordeono skyriuje.
– Jums tenka bendrauti su užsienio šalių pedagogais. Ar skiriasi mūsų vaikų ir kitų šalių jaunų žmonių galimybės lavinti savo sugebėjimus?
– Tikrai labai daug tenka bendrauti su užsienio šalių pedagogais, taip pat ir Tarptautiniame akordeonistų sąskrydyje „Su meile akordeonui”, kuris vyksta Veisiejuose. Mūsų vaikai nėra nei prastesni, nei mažiau žingeidūs. Jie yra nuoširdūs, geri, skiriantys vertybes, kurios yra formuojamos šeimose. Vienintelis skirtingas dalykas – brangūs instrumentai, kurie kainuoja tūkstančius, tai ne visiems mūsų tėveliams prieinamos kainos.
– Jei nebūtumėte muzikos pedagogė, kokią kitą profesiją būtumėte pasirinkusi?
– Į šį klausimą turiu tik vieną atsakymą. Jei nebūčiau akordeono klasės mokytoja, būčiau niekas. Būčiau keturių dukrų mama, galėjusi skirti joms daugiau laiko, kai augo, nes jo tikrai trūko.
– Kaip Jums atrodo, ar akordeonas kaip instrumentas mūsų visuomenėje yra pakankamai įvertintas?
– Instrumento be žmogaus negali niekas vertinti. Kai matom vaikus – taip gerai grojančius, tokius švytinčius, kai atlieka muziką, kuri žavi mus ir teikia mums laimę, tuo viskas ir pasakyta.
– Kokios savybės būtinos, norint gerai groti akordeonu?
– Pirmiausia, reikia norėti išmokti groti akordeonu. Reikia daug valios, kantrybės, užsispyrimo, siekiamybės. Ir tegul nesupyksta medikai, norint tapti akordeono profesionalu, reikia mokytis 17 metų. Su meile žmonėms, savo kraštui ir, žinoma, akordeonui.
– Neseniai atšventėte garbingą jubiliejų. Kokios praėjusių metų pamokos? Kas Jus džiugina, o kas galėjo būti kitaip?
– Viena iš dukrų uždavė klausimą, kaip aš jaučiausi, kai man buvo 59 metai, ir kaip jaučiuosi dabar? Labai daug apie tai galvojau. Paskutinis dešimtmetis buvo įspūdingas visomis prasmėmis. Ištekėjo trys dukros, gimė anūkas Jurgis, su klasioku Dionyzu gyvenam laimingai beveik 40 metų, apsigyniau mokytojo eksperto vardą, buvau nominuota pirmąja 2017 metų mokytoja, mano mokiniai laimėjo begales konkursų, esam sveiki.
Mane džiugina viskas, kas yra tikra, nuoširdu, aišku, konkretu ir suteikia dvasinę ramybę bei teikia malonumą krašto žmonėms. Tokiu metu gyvenam, kad daug kas gali būti kitaip. Tai ir nuotolinis mokymas, varginantis kontaktas, liūdni tėvelių ir mokinukų veidai, ne tokie rezultatai, kokie galėtų būti, ir tiesiog labai pasiilgau apsikabinimų su mokinukais.
„Dzūkų žinių“ informacija