Daugelį metų gyvuojanti tradicija birželio 24-osios naktį švęsti Jonines arba dar kitaip vadinamas Rasas neaplenkė mūsų ir šiemet. Joninių naktį tūkstančiai Jonų ir Janinų, Janių ir Jonių pačiais įvairiausiais būdais ir netikėčiausiose vietose minėjo savo vardo dieną. Tarp gausaus būrio šį vardą turinčių žmonių yra ir vienas garsus ir garbingas mūsų žemietis, tradiciškai savo vardadienį švenčiantis ant Ančios ežero kranto. Šias Jonines kartu švęs net trijų kartų Milių giminės Jonai ir Jonė.
Kalbamės su mūsų žemiečiu, mokslų daktaru, buvusiu ilgamečiu Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnybos vadovu, dabar tarptautinio lygio konsultantu Jonu Miliumi.
– Gerbiamas Jonai, kaip atsitiko, kad tėvai Jums suteikė Jono vardą?
– Istorija labai paprasta, bet simboliška. Jono vardą atsinešiau gimdamas, taip sutapo, jog gimiau birželio 24-ąją, tai tėvai net ir negalėjo galvoti apie kitokį vardą – tik Jonas, juk Dievulis tokį suteikė, paleisdamas į šį pasaulį.
– Ar jaunystėje švęsdavote Jonines?
– Visada būdavo šventė, juk vardadienis ir gimtadienis – tą pačią dieną. Atsimenu, jog daugelį metų per Jonines laikydavomės visų senovinių tradicijų – ieškojome paparčio žiedo, plukdydavome vainikus, degindavome laužus. Savo gyvenimo be šios šventės neįsivaizduoju.
– Jūs dešimtmetį dirbote Lazdijuose, vadovavote veterinarijos tarnybai. Nors paskui išvykote į sostinę, tačiau su Lazdijais ryšio nepraradote. Kas Jus čia traukia?
– Taip, kai mane paskyrė vadovauti Lazdijų veterinarijos tarnybai, buvau vos 27-erių, jauniausias tarnybos vadovas Lietuvoje. Labai susigyvenau su Lazdijų krašto žmonėmis. Čia pasistačiau namą, prie Ančios nedidukę pirtelę, todėl esu iki šiol surištas su Lazdijais. Beveik kiekvieną savaitgalį sugrįžtu į Lazdijus. O per Jonines – visada. Mano bičiuliai, gyvenantys visoje Lietuvoje, žino, jog per Jonines mane suras ant Ančios. Aš irgi žinau, kad nieko kviesti nereikia, per Jonines visi draugai susirinks ant Ančios ežero kranto.
Atvirai pasakysiu, Vilnius, kuriame gyvenu jau daug metų, man iki šiol netapo artimas. Kai tik artėja savaitgalis ar atostogos, mano judėjimo kryptis aiški – link Lazdijų, arčiau Dzūkijos. Ir nieko čia nepadarysi. Išvažinėjau darbo reikalais visą pasaulį, tačiau galiu pasakyti, kad Dzūkijoje man geriausia ir tik čia jaučiuosi savimi. Juk čia tokie nuoširdūs žmonės.
– Užsiminėte, jog aplankėte daug šalių, dirbote su įvairių pasaulio valstybių prezidentais, ministrais, verslo atstovais. Ar Jono vardas padėjo Jums greičiau surasti kalbą su užsienio partneriais?
– Tikrai taip. Mano užsienio kolegos labai greitai ir paprastai įsimindavo mano vardą ir jį perversdavo į savo kalbos Jono atitikmenį. Italai mane vadina Giovani, anglai ir amerikiečiai Džonu, latviai ir lenkai Janu, Janiu, ispanakalbiai – Chuanu, prancūzai – Žanu. Tiesa, rusai bandė mane vadinti Ivanu, bet tokiai versijai „nepasirašiau“. Taigi, Jono vardas man supaprastino bendravimą su užsieniečiais.
– Nors Jono vardo populiarumas paskutiniaisiais dešimtmečiais smarkia blėso, tačiau Jūs savo sūnui suteikėte Jono vardą. Kodėl?
– Tai senas, mūsų tautos tradicijas išlaikantis vardas, nusprendėme, jog sūnui tikrai bus garbė nešioti tokį vardą. Džiaugiuosi, kad mano anūkai irgi turi lietuviškus vardus.
– Kaip švęsite šias Jonines? Taip, kaip visada, ant Ančios kranto, su bičiuliais?
– Ne, šiemet viskas bus šiek tiek kitaip. Šventė bus ant Ančios, bet tik artimųjų rate. Labai džiaugiuosi, kad marti visai neseniai padovanojo mums anūkę ir suteikė jai Jonės vardą. Kadangi mergytė dar visai maža, o tas negeras virusas vis dar gyvena šalia mūsų, tai šios Joninės bus šeimos rate, su mūsų varduvininkų kompaniją papildžiusia dar viena Jono šaknies vardo turėtoja.
– Ko norėtumėte palinkėti visiems Jonams ir Janinoms, Jonėms ir Janėms?
– Džiaukitės savo vardu ir stenkitės pateisinti šio vardo senąją garbę. Nepamirškime šio vardo, suteikime jį savo vaikams ir anūkams. Kol bus Jonų, tol galėsime švęsti Jonines ir būsime lietuviai.
– Ačiū už pokalbį ir gražios šventės!
„Dzūkų žinių“ informacija