Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

KETVIRTADIENIS SU AIDU

(Apysaka „Lyno uodega“, 5 dalis)

Aidas Kelionis

Nors jau senokai sutemo, Vytas gulėjo lovoje ir niekaip negalėjo užmigti, nes buvo labai tvanku. Gulėjo neapsiklojęs, tik su kelnaitėmis. Vartėsi nuo šono ant šono, o miegas net nesiruošė aplankyti. Tolumoje žaibavo ir grumeno. Pamatęs nuo žaibo nušvitusią padangę pradėdavo skaičiuoti sekundes iki griaustinio stengdamasis sužinoti, ar dar toli audra. Ji po truputį artėjo ir Vytas galvojo, ar šį kartą dangus prakiurs, ar ir vėl lietus praeis pro šalį. Namas buvo tylus ir, ko gero, visi seniai miegojo, bent jau sesės, gulinčios tame pačiame kambaryje, kaip ir jis. Beskaičiuodamas Vytas pradėjo grimzti į snaudulį, o netrukus jau kietai miegojo. Buvo praėjusios mažiausiai dvi valandos po vidurnakčio, kai virš vienkiemio blykstelėjęs žaibas praplėšė nakties tamsą ir nušvietė namą ir ūkinius pastatus. Akimirką viskas nušvito kaip dieną. Beveik iš karto taip trenkė griaustinis, kad net sudrebėjo trobos langai. Po truputį pradėjo lynoti. Vytas išbudintas trenksmo apsivertė ant šono ir pažvelgė per langą. Jam labai patikdavo audros su žaibais ir griaustiniu. Šėlstanti stichija žavėdavo nuo mažens jautrią ir menišką sielą. Netrukus iš dangaus pradėjo kristi stambesni lietaus lašai, o po ketvirčio valandos prasidėjo tikra vasariška liūtis. Žaibai čaižė dangų įvairiausiais zigzagais lyg negailestingas šeimininkas botagu arklį. Po dangų perkūnas rideno vežimą ir taip dudeno, kad net drebėjo troba. Vytas uždarė kambario langą. Gulėdamas klausė audros garsų: į stogą barbenančio lietaus, griaustinio, žiūrėdavo į žaibų apšviestą kiemą, pušis, vandens sieną, kuria virto lietus. Užsimanęs gerti tyliai nuslinko į virtuvę. Susiradęs puodelį iš kampe stovinčio kibiro pasisėmė vandens. Šis nubėgo sausa gerkle ir atgaivino. Vytas atidarė virtuvės duris ir pateko į prieangį. Teliko atverti dar vienerias ir jis atsidūrė lauke. Pradėjo uostyti drėgną ir ozonu pripildytą orą. Atsisėdo ant suoliuko po stogu. Ištiesė delnus ir stambūs lietaus lašai juos kaipmat sudrėkino. Jais nusiprausė veidą. Lauke temperatūra buvo nukritusi mažiausiai keliais laipsniais. Išėjus iš tvankios trobos labai malonu buvo jausti visą kūną apimančią vėsą. Oda, aplipusi prakaitu, pradėjo džiūti. Sėdint lauke atsivėrė dar puikesnis vaizdas. Dangų vis dar raižė žaibai ir vertė žavėtis visagalės gamtos sukurtų formų gausa. Griaustinis stengėsi neatsilikti užguldamas Vyto ausis. Jis atsistojo ir pasiryžęs žengė pora žingsnių. Atsidūrė po vasariška liūtimi. Rankas iškėlęs į viršų ir užsimerkęs užvertė galvą. Tikėdamasis šalto ar vėsaus dušo nustebo, nes srovė buvo šilta. Pastovėjęs permirko iki paskutinio siūlelio. Atsigaivinęs po vasariška liūtimi nuėjo į trobą. Virtuvėje nusišluostė veidą ir plaukus. Kūnas nudžiūvo pats, nes viduje buvo tvanku. Nusimovęs šlapias kelnaites pasikabino ant lovos galo. Šmurkštelėjo po antklode jausdamasis gaivus. Siaučianti audra net nemanė trauktis ir jam patiko, nes gulėdamas galėjo ją stebėti per langą ir klausytis jos keliamų garsų. Dabar jau nereikėjo skaičiuoti laiko tarp žaibų blykstelėjimų ir griaustinio. Viskas susiliejo į vieningą kanonadą ir gaudesį. Lauke taip pat kilo stiprus vėjas ir be galo smagu buvo tūnoti savo lovoje. Bežiūrėdamas į žaibų vis apšviečiamą kiemą pradėjo snūduriuoti. Galiausiai miegas jį įveikė ir jau net garsus stichijos šėlsmas nepajėgė išbudinti.
Rytas po nakties audros išaušo saulėtas ir giedras – danguje nesimatė nė vieno debesėlio. Lauke telkšojo nedidelės balos, bet jos greitai gėrėsi į ištroškusį smėlį. Vandens lašai ant pušų spyglių spindėjo saulėje. Kieme vyravo maloni vėsa. Vytas po nakties audros ir dušo dar miegojo. Nubudęs ilgai rąžėsi ir žiūrėjo per langą. Pagaliau išsiropštęs iš lovos nuėjo į virtuvę. Joje buvo mama, kuri šiandien nuo ankstyvo ryto kepė duoną. Atriekė Vytui nemažą gabalą dar šiltos ir kvepiančios. Jis paglostė ir pauostė duoną. Atsikando ir neskubėdamas kramtė užsigerdamas pienu. Sesės nuo ryto dirbo ūkio darbus. Vytui po vakarykštės kelionės leido pailsėti. Mama stengėsi kiek galėdama jį palepinti, nes Vytas pas tėvus vasarą praleisdavo tik mėnesį. Likusį laiką jis gyveno Kamilinos kaime, apie dešimt kilometrų nuo tėviškės, pas senelius ir dėdę su teta. Pastarieji neturėjo vaikų ir Vytą kaip tikrą sūnų augino nuo gimimo. Tad kai vasarą jis trumpam atvykdavo į vienkiemį prie Vidugirio ežero, sesutės ir ypač mažasis broliukas nepaprastai džiaugdavosi matydami vyriausią brolį. Ką jau kalbėti apie mamą. Net santūrus ir rūstus tėvukas kartais suminkštėdavo. Vytas irgi be galo mylėjo šeimos narius ir per ištisus metus jų pasiilgdavo. Nors pas dėdę su teta ir senelius jam nieko netrūko. Bekramsnojant duoną su pienu į virtuvę iš kiemo įbėgo mažasis broliukas. Vytas jį pasisodino šalia ir baigė valgyti. Mažylis labai norėjo, kad brolis jam paskaitytų vaikišką knygelę. Įsikibo į vyresniojo ranką ir niekaip nepaleido. Vytas pavalgęs padėkojo mamai ir liepė mažyliui eiti į kiemą. Susiradęs knygelę ir pats ten nuėjo. Kieme atsisėdo ant suoliuko. Broliukas susirangė ant žemės po Vyto kojomis. Šis atsivertęs pradėjo skaityti pasaką. Lėtai tarė žodžius stengdamasis, kad skaitomas kūrinys kuo įdomiau skambėtų. Broliukas klausė net išsižiojęs ir gaudė kiekvieną žodį. Taip įsitraukė, kad net atvipo apatinė lūpa, o veide atsispindėjo emocijos, kurias jautė piktadariams skriaudžiant vargšus ar karžygiui išvaduojant karalaitę.

(Pabaiga)

%d bloggers like this: