Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Nuomonės

Krikštonių „dviračio žinios“

Viešas vakaras „Sodiečių pašnekesiai“ Šeimų parke

Adomo Žilinsko piešinys.

Parašė AKMENINIS

Upė Vilkinė baiminosi, kad paminklas partizanams ir tremtiniams jos parke gali užgriūti vaikus. Kodėl vaikus? Todėl, kad Vilkinė kam ne kam, bet labai jautri sovietiniams laikams! Anas akmuo apie senovę, kuris Šeimų parke stūksojo, negriuvo, nes senas, leido vandenį ir suskilinėjęs buvo. Tokie „užgesę vulkanai“ niekam nepavojingi – nei „partizanei“, kitaip sakant, Vilkinei. Bet šis, nežinia, iš kur atsiradęs, primena kratą Jegodos banditų ir prie namelio sienos raudonų plytų partizanus suguldytus. „Nežinau, iš kur tiek pykčio?“ – klausinėjo Vilkinė moterų, einančių iš bažnyčios, nes ji kitados vaikus savo krašto mokino Šv. Rašto. Šonu, šonu, prasilenkdama su savo „žiponu“: „Fiziškai jaučiu, kaip nuo šito akmens sklinda pykčio banga, nes dreba mano kairė ranka.“ Buvo matyti akimi bailia, kaip kūnas dreba po kartūno suknele. „Man sakė „megztoji beretė“, jeigu ten „cicilikė“ paklius, tai prakeiktasis užgrius ir auka nekalta pražus. Jaunesnė pabėgti suspės, bet tavęs nepasigailės“, – jau taip Vilkinė bylojo. „Tad geriausia būtų tuos paminklus aptverti juosta „stop“ ir tegu tie visi „cicilikai“ eina velniop. Tada per neatsargumą niekas ant jų neužklys – nei žmogus, nei koks gyvulys“, – taip pasakė mano bičiulis, jei nesuklysiu, tai vardu „Palaukite, ką aš jums pasakysiu“.
Akmeniniai, neturėdami po ranka „stop“ juostos, pasiryžo ir paminklus perkėlė prie kryžiaus. Jie taip samprotavo, kad „cicilikai“ baidosi kryžių. Šitaip arkliai nurūkdavo, „pasistrošinę“ rusų „polutorkų“. Tad „cicilikai“ kojos tenai tikrai nekels ir neužklius, tad ir paminklas jų neužgrius. Gerai, gerai, tada ir „cicilikų“ „korone“ neužsikrės nekalti žmonės, o Galilėjui nereikės šaukti „ūūū“ savo grupės draugų. Dabar Jūs pažiūrėkite, kol gydytojo laukiau, kokią proklamaciją iš savo galvos ištraukiau.
Vilkinė, kai žydėjo violetinės alyvos, – tenai rašoma, – pamačiusi įkaušusį akmentašį, nedrąsiai jo paklausė – gal jis turėtų galių Šeimų parkui ką nors iškalti? Jisai atsakė, kad šį rytą be galių, bet jeigu nepamirš, pagalvos apie spalį. „Niekas į tą parką kelti kojos neketino, jeigu akmeniniai būtų visas vizijas ir erdves Vilkinės pažinę, tai tikrai būtų atsiklaupę, persižegnoję ir šonais patraukę, kaip tie debesys audrų prikrauti“, – jau taip turguje… Paskui siūbuodamas patraukė „Pas Pautį“ „melsvų linelių rauti“. Jis. Būdavo, savo balsą taip nudailins, kad nesuprasi – smuikuoja Pasternaką ar Vilkinė tekėdama šneka. Kai akmeniniai paminklą statė Šeimų parke, tai visi matė, kad Vilkinė – kaip zylė ant šakos… Persimainiusi kažko. Debesėlio juosta slinko jos pabalusiu skruostu, leidosi negilia rūpesčio raukšlele, paskui ant apatinės lūpos nutūpė. Bet akys nepravirko nei dėl akmentašio „stygų“, nei dėl akmenio ant krūtinės sunkaus ir net dėl to, kas Vilkinės ateityje lauks. Ji gi, pastebėjusi nelauktai iškaltus akmeninių vardus, taip mintimis sukrutėjusi ir sušnabždėjusi: „Kodėl aš čia nesu?“ Jeigu ten būtų parašyta „Šeimų parkas“ arba „Vilkinė“, gal būtų pakeitusi miną?
Akmeniniai, pastatę akmenį, visi susėdo ant „išdrapalytos“, „išdricevotos“ ir „išarcevotos“ žemės ir iš giliai kvapą atgavo, o atsistoję džiaugsmingai su savanoriais nusifotografavo. Keista, kad niekas iš Vilkinės bendruomenės į tą akmenį net nepažiūrėjo – kas namo ėjo, kas užšokęs ant savo geležinių išjojo, kitų tiesiai rauta per parką nušienautą. Vilkinė, kitados buvusi mokyklos kiemsargė, todėl „nušienauta“. Dabar ji – pirmininkė, vedėja, o po valandos tikriausiai jau Vakarų fronto vyriausioji.
Akmeniniai, likę su Vilkine prie akmens pastatyto, aptarinėjo: liko gėlių parvežti iš Alytaus ir pašventinti. Grįždamas sutikau savo bičiulį vardu „Palaukite, ką aš jums pasakysiu“, ir štai apie ką jis, pasitaisęs savo „papachą“, tyliai prašneko: „Niekas tų gėlių ten nesodins. Ana va, moterys Šv. Mergelės Marijos Ligonių sveikatos atlaidams iš žolynų ilgiausią vainiką nupynė vienas du, sėdėdamos ant bažnyčios grindų…“ „O tai kas su akmeniu atsitiks?“ – paklausiau. Tada „Palaukite, ką aš jums pasakysiu“ apsidairė ir pradėjo pasaką sekti, kad Vilkinė vieną naktį sužinojusi iš akmenų dirbtuvių diplomatės, reziduojančios Krikštonyse, kad akmeniniai matuoja dar vieną pilką akmenį – partizanams ir tremtiniams, kad prieš pat atlaidus Šeimų parke tie „prajovai“ statys akmenį – prie akmens mūsų senovei. Kas dabar žino, bet čia lyg „Užsienio agento“ slaptas pranešimas. Ir jau visas „stribynas“ kaip skruzdėlynas… Tuo tarpu akmeninis, vienas sau grauždamas žąsies sparną, didžiai susimąstė ir vos nepakilo kaip varna. Tas „vos vos“ buvo telepatija, išlėkusi iš Vilkinės galvos: „Mesiu korpusą Samsono“ ir smogsiu taip, kad į orą pakils akmeniniai“, – suvirpėjo visa Vilkinė. Betgi akmeniniai su Vilkine tarėsi auštant Aukščiausiąją Tarybą sušaukti. Nutarta su tais „aštuoniasdešimt nuošimčių bendruomenės asmenybių“ tartis, juos edukuoti, kad jie, iškėlę rankas, partizanams pasiduotų. Vilkinė, tikra lapė miško, tą „daugelio“ žmonių nuomonę po savo plačiu „andaroku“ pasikišo, ir niekas nieko iš jos nereikalavo ir tų parašų „neindikavo“.
Vilkinė prieis prie varpo, kabančio prie „Tuštumos namų“, tris kartus suduos plaktuku į žalvarį. Tas suskambės balsu žemu. Visos savivaldybės, seniūnijos ir bendruomenės kad pasipils kaip dūmų kamuoliai iš kaminų arba bičių spiečiai iš savų namų, kaip nuo magneto geležys nutrūkusios – zovada į Krikštonis rūko. Akmeniniai saulei leidžiantis tą keistą muziką plentu girdėjo, bet pamanė, kad „Beržynėlio“ kapela įkaušusi į Šeimynų parką šauna…
Kai Jonas, pasiraitęs kelnes, jaučiais lauką ties beržynėliu arė, Ona beržynėlyje samagoną varė, tai abu matė, kaip Vilkinė iš vežimų „korpusą Samsono“ išlaipino – mėtyklininkus su ilgomis mėtyklėmis, – pagal taisykles, nes visi jie buvo baigę Pamišėlio mokyklas. Ant jų galvų buvo juodi šalmai, o ant pečių – sunkūs akmenų maišai. Išrikiavo juos vieškelyje prie kryžiaus. Kur jie davė priesaiką „Visada Kremliui pasiryžęs!” Rikiuotės priekyje stovėjo Petras Žiburkus su balta burka ir politinės dalies vedėja Aidė Aidėja, mėlyną vėliavą nešė nuplikęs ir plonas vienuolis pranciškonas. Kaimuke nebuvo sapnavęs nė vienas, kad karas prasidės kaip ir tada, birželio 22 dieną. Pro miegus išgirs akmenų trenksmus į trobų sienas ir langų skambančius stiklus. Kam klius, kam neklius. Dilgėlinė pamanė, kad perkūnija artėja, tai kumštelėjo nuosavam seniui, bet tas suniurzgėjo apie dieną aną, tada ji pati atsikėlusi uždarė kaminą.
„Kunigas senovės akmens per karą nešventins, nes visą šventintą vandenį „išliejo“ mėlynai vėliavai, kurią Alfonsa skubiai nešė į frontą“, – aiškino Vilkinė. „A, tai todėl senovei vandens ir neliko?“ – taip suprato pynėja vainiko.
Po „mėtyklinio“ artilerinio paruošimo Vilkinė, kryžkelėje užlipusi ant šulinio rentinio dangčio, rėžė: „Draugai, mes – ne prieš partizanus, bet prieš paminklui vietą.“ Aplink šulinį sustoję kaip prieš trisdešimt metų brigadininkai, sandėlininkai ir pirmininkai, kolchozus apverkę, dabar jau prisimerkę, mindžiukavo ir pleškėjo delnais pritardami Vilkinei: „Mes dėl tos Nepriklausomybė nieko, bet kolchozai tegul pasilieka!“
„Savo partizanams paminklus statykite laukuose – ten!“ – ir ištiesė „Leninas“ ranką į Mangaroto pusę, – pilni laukai tų jūsų akmenų ganosi, kiek mano protas išmano!” „Tai gal tu esi jų piemenaitė!“ – atkirto Kukovaitis. „Bendruomenės aštuonios dešimtys nuošimčių prieš!“ – ir treptelėjo į šulinio dangtį. „Vos neįlūžo rupūžė, galėjo susitrenkti? Tuos nuošimčius ji bus pati sugalvojusi“, – užkimusiu balsu moteris „narakojo“. Vilkinei metė žodį mūsų Maša: „Tu pati pradėjai šitą „šabašą“!“ „Mes dar neapakę!“ – šaukė vardu „Kaip tas sakė“. Prie jo apatinės lūpos prilipusi cigaretė degė, ir dūmai graužė primerktą jo akį. „Koks įžūlumas, po trisdešimties metų… Melas ir toliau skinasi per žole užėjusį taką…“ „Ot cholera!“ – šaukė „Kaip tas sakė“. Todėl per žolę aukštą, kad Vilkinė ne dėl šaukšto ant šulinio aukšto, ji – valdžios užanty, kaip per dainų šventę. Nei jos, nei bendruomenės žmonių, nei pačių akmeninių to paminklo dar akys nežino, pati Vilkinė jo neišvydo, o žodis „partizanams“ po visą Lakštingienės kaimuką pasklido! Tuo tarpu, Vilkinei sakant pamokslą, partizanas atrėpliojo, o akmentašys, atvežęs akmenį, paguldė prie to partizano Upelio kojų. Vilkinė, nušokusi nuo šulinio dangčio, pradingo su parašais kaip Sanča Pansa. O tuo tarpu iš kažkur atsiradęs architektas, apuostinėjęs akmenį, tarė kaip girtas: „Dar ne visai „išvirtas“, – ir liepė akmeniniams atvežti „išvirtą“.
Vilkinės upė, nerasdama sau vietos, įsliuogė tarsi katinas į aukštą, aukštą, ką tik vakar Šeimų parke pasodintą liepą. Ant šakos tabalavo jos kojos ir buvo matyti Galakojys. Atsisėdusi ant šakos, kurią pati „kerta“, suriko prikimusi apie partizanams vietą nevertą: „Mes ne prieš partizanus, bet prieš paminklui vietą“. Įsliuogti „katinui“ sunku nebuvo, bet kai moteris leidosi galva žemyn, už šakos užkliuvo. Skaitytojui priminti verta – Vilkinei žemė buvo apsivertus. Ant jos šlaunies žaizda atsivėrė. Samsono korpuso politinė vadovė Aidė Aidėja į ją pasižiūrėjusi pravirko: „Ji savo žaizda Šeimų parką atpirko!“. Ta stigma – tai ne mistika, o nuo šakos. Moterėlės, čia atžioplinusios iš bažnyčios, pamačiusios žaizdą palaikė stebuklu ir Vilkinę su stigma pavadino šv. Roku: „Nežinia, ar šis Rokas liks su bažnyčia, ar partija jai kitą vietą „pažyčios“?
„Mikroautoritarizmas“, – švebeldžiavo „Ką aš jums pasakysiu“, dantimis plėšė alaus skardinę prieš Karbauskio valandą paskutinę. Nebežiūrėjo į tą pusę, kur vyksta būti arba žūti, kur rankomis ploja, nes laikas jam seniai sustojo.
Menu, ant laiptų savivaldybės, po savo galva pakišęs „čeveryką“, snaudė benamis be tapatybės. Laukė referendumo „Prie Rusijos prisijungimo“, nes taip norėjo prieš savo gimimą. Vilkinė dešine ranka žegnojosi. „Jau pasirašė „kaimuko“ žmonės. Ateis benamio prisikėlimas, ir dings tas jūsų nusiminimas, ant galo grįžus, aš pasiryžus…“ – savivaldybės personalą įtikinėjo Vilkinė. „Kelinti metai pamažu slenka, – tarė supykęs „Ar jūs suprantat“, – tavo idėja negyvo Raulo visiems įgriso lig gyvo kaulo. Kiekvieną mielą dienelę šventą per šitą „lemtį“ turi peržengti tarsi per girtą inteligentą, – piktinosi „Ar jūs suprantat“, – aš lyg nujaučiu baisią suktybę. Reikia daryti kažkokią „rodą“, man taip atrodo. Ar jūs suprantat? Už tą benamio prisikėlimą turės kentėti mūsų švietimas. Dėl „tapatybės“ ir neteisybės, jūs pamatysite, reiks prisikelti pačiai valstybei.“

(Bus daugiau)

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: