DŽ redakcijos nuomonė
Praėjęs sekmadienis ne visiems lietuviams buvo šviesus ir sėkmingas. Iš Atėnų į Vilnių skridusiems lėktuvo keleiviams buvo primygtinai pasiūlyta ekskursija po Minsko aerouosto koridorius. Nei daug, nei mažai – septynias valandas į Lietuvos sostinę skridę žmonės turėjo stumdytis ankštose Lukašenkos vardo (neabejotinai jis bus Minsko oro uostui suteiktas dar iki diktatoriaus mirties) aerodromo patalpose.
Kaip sako aviacijos ekspertai, istorijoje dar nebuvo tokio atvejo, kai iš vienos Europos sostinės į kitą ES sostinę skrendantis civilinės aviacijos orlaivis būtų su naikintuvais priverstinai nutupdytas kitos šalies oro uoste. Tai kas, kad nebuvo tokio atvejo, batiuška Aliaksandras visur nori būti pirmas, juolab, kai reikia skaudžiai bausti jam nepaklūstančius ir galvojančius kitaip, nei reikia galvoti.
Nors buvo paleista versijų, jog lėktuvą reikėjo skubiai nutupdyti artimiausiame oro uoste dėl neva ten padėtos bombos, o gal dėl susimušusių keleivių, tačiau tokio grėsmingo ir neprognozuojamo žingsnio priežastis labai paprasta – Lukašenkai reikėjo sugauti jauną žurnalistą, kuris skleidė demokratines mintis ir skrido šiuo lėktuvu.
Kritikos neatlaiko tai, jog, padarius prielaidą, kad lėktuvui dėl bombos ar muštynių reikia kuo skubiau nusileisti, jis pagal civilinės aviacijos taisykles turėjo leistis ne Minsko, bet Vilniaus oro uoste, iki kurio buvo likę skristi vos 8 minutės. Tuo tarpu iki Minsko – dukart ilgiau. Bet ką pilotui daryti, kai šalia orlaivio išdygsta raketomis ginkluotas naikintuvus ir „maloniai“ parodo, kuria kryptimi reikia skristi.
Tiesa, prieš savaitę tuo pačiu reisu skrido ir Baltarusijos opozicijos lyderė Svetlana Cechanouskaja, įdomu, kodėl dėl jos nebuvo Minske nutupdytas lėktuvas? Gal batiuškos agentai nesuspėjo sureaguoti, o gal tiesiog buvo nuspręsta, jog sulaikyti moterį, kuriai ranką spaudė Merkel, Sarkozy ir kiti pasaulio šalių lyderiai, būtų šiek tiek rizikinga ir pasekmės būtų kitokios.
Kai įsigilini į šią situaciją, pasidaro ne juokais baisu. Štai skrisi iš poilsio Turkijoje (kai leis karantinas) virš Baltarusijos ir staiga batiuška sugalvos nutupdyti lėktuvą, nes gal jame skrenda iš Baltarusijos emigravusi sportininkė. Batiuška nuspręs, kad Tokijo olimpiadai jam reikia šios sportininkės Baltarusijos rinktinėje, todėl laisvai nutupdys lėktuvą, nesvarbu, kuriai šaliai jis priklausytų, ir išsodins jam reikalingą keleivę. O gal lėktuvą nutupdys, norėdamas kokią gražuolę paimti į savo draugiją? Skamba absurdiškai, bet baisiai.
Ir kuo Lukašenka skiriasi nuo visame pasaulyje žinomų Somalio piratų, kurie grobia laivus ir paskui reikalauja išpirkos? Skirtumas tik toks, kad Somalio piratai nieko bendra neturi su valstybe, o Baltarusija piratauja valstybės vardu.
Lietuva jau paskelbė, jog neįleis į šalies oro uostus orlaivių, atskridusių per Baltarusijos oro erdvę. Įdomu, ar mūsų pavyzdžiu paseks kitos ES ir NATO šalys? O gal, kaip daugelį kartų per panašias situacijas, tik pagrūmos pirštu ir viešai sugėdins? Juk kai kam labai nepatogu pyktis su Rusija, o juk Rusija ir Baltarusija, anot politologų, yra Siamo dvynės. Lukašenka, kai jį prispiria reikalas, pasiruošęs slėptis už branduolinį ginklą laikančio Putino. Kita vertus, kam Lukašenkai atominė bomba, kai turi Astravą ir bet kuriuo metu, kilus reikalui, ten gali suorganizuoti avariją ir pavaišinti nepatenkintus europiečius uranu.
Mes turime puikius kaimynus baltarusius, gyvenančius vos už keliolikos kilometrų nuo Lazdijų. Su jais mus sieja istorija, visais laikais saugoti puikios kaimynystės santykiai. Baltarusiai – nuoširdūs, atviri, šilti žmonės. Ir kaip baisu, kai dėl vieno politinio teroristo mes negalime su jais bendrauti, o jie priversti gyventi viduramžių feodalo valstybės baudžiauninkų kailyje. Kad jie taip nebenori gyventi, rodo jau beveik metus trunkančios protesto akcijos ir išaugusi emigracija. Kaip parodė sekmadienio įvykis, net ir emigracija nėra saugi išeitis, jei batiuška panorės, nutupdys lėktuvą, sustabdys traukinį ar užtrauks laivą ant seklumos ir suims diktatūros atskalūnus.
Ar dar ilgai pasaulio bendruomenės kantrybė atlaikys Baltarusijos valstybinį terorizmą?
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /