Dzūkų žinios

Justina Kreizaitė: „Stengiuosi būti laiminga, pamatyti ir „ištransliuoti“ pozityvą“

Dalintis:
Justina Kreizaitė: „Tikrai negaliu (ir gal net nenoriu) sau uždėti vienos etiketės. Mėgstu laisvę kurti save tokią, kokią noriu ir neprisirišti prie kažkieno kito standartų.“

Šios jaunos, energingos, gera nuotaika spinduliuojančios merginos pilna visur – koncertuose, renginiuose, jaunimo susibūrimuose. Jos atliekama muzika žavi ne tik Lazdijų krašto žmones, bet ir Lietuvos bei užsienio klausytojus. Visur, kur tik ji prisiliečia, jauti pozityvumą, geranoriškumą ir optimizmą, tai tikra geros nuotaikos ir gyvenimo džiaugsmo „bomba“. Puikų išsilavinimą turinti mergina aktyviai darbuojasi savo šeimos ūkyje. Ji visur suspėja ir džiugina visus, esančius šalia. Tai Justina Kreizaitė – dainininkė, muzikantė, renginių organizatorė ir rinkodaros specialistė, ir apskritai – malonus žmogus.

Apie muziką, ekologiją, laimės receptus, meilę savo kraštui, pagarbą šeimos tradicijoms kalbamės su J. Kreizaite.

– Kaip save apibūdintumėte žmogui, kuris apie Jus nieko nežino?
– Labai nemėgstu savęs pristatinėti. Man priimtiniau, kai apie mane kalba mano darbai. Esu gana kukli, todėl dažniausiai geriausią mano asmenybės reklamą padaro kiti. Esu veiklus žmogus, mėgstu išbandyti save įvairiose srityse. Turiu darbinės patirties renginių organizavime, personalo ir viešųjų pirkimų srityse. O dabar jau bene daugiau nei 7 metai dirbu savo šeimos ekologiniame ūkyje, kur sugulė visa mano darbinė patirtis ir įgyti įgūdžiai, o užduočių įvairovė dar labiau išsiplėtė. Todėl tikrai negaliu (ir gal net nenoriu) sau uždėti vienos etiketės. Mėgstu laisvę kurti save tokią, kokią noriu, ir neprisirišti prie kažkieno kito standartų.

– Kas Jūsų gyvenime svarbiau – muzika ar ekologinio ūkio rinkodara? Kodėl?
– Muzika mano gyvenime buvo visada. Nebuvo pagrindinė mano veikla, bet visą laiką buvo šalia. Ir esu dėkinga gyvenimui, kad šiuo metu dirbu tokį darbą, kurį galiu suderinti su koncertais ir repeticijomis. Žinoma, didesnę laiko dalį skiriu ekologinio ūkio veiklai. Tačiau pati planuojuosi savo laiką, neturiu apibrėžtų darbo valandų. Turiu tiesiog darbus.

– Kas Jums yra muzika?
– Man muzika – stebuklas. Kažkada skaičiau tokią mokslininkų išvadą, kad muzika yra universali kalba, kuria gali perteikti emocijas. Nesvarbu, kokia kalba būtų parašytas tekstas, klausytojas atpažįsta emociją. Muzika man kartais būna terapija, kartais bendravimo priemonė ir net sportas, reikalaujantis fizinės jėgos. Muzika yra visuma. Tai nėra tik tekstas, melodija, balso tembras ar platus diapazonas, bet ir kuriamas ryšys su klausytoju. Labai mėgstu per muziką bendrauti su žmonėmis ir džiaugiuosi, kad man pavyksta sukurti tą ryšį.

– Kur mokėtės dainavimo?
– Dabar pagalvoju, kad ruoštis įvairiems koncertams man būtų žymiai lengviau, turint tvirtus teorinius pamatus. Deja, muzikinio išsilavinimo neturiu. Nuo mažens mokiausi groti pianinu. Studijų laikais lankiau vokalo pamokas, šiek tiek grojau gitara. Prieš keletą metų gimtadienio proga draugai padovanojo nerealiausią dovaną – vokalo pamokas pas bliuzo karalienę Ariną. Nes žinojo, kad žaviuosi šia atlikėja. Tai buvo tikrai smagi patirtis, kuri taip pat įnešė naujų „technikų“ į mano atlikimą. Visada kaip orą gaudau galimybę tobulėti ir labai vertinu profesionalų patarimus. Tai padeda save atrasti vis kitokią.

– Ar planuojate siekti muzikinės karjeros sostinėje?
– Sostinėje praleidau daug laiko studijuodama. Kaip ir visi, su nostalgija prisimenu tuos laikus. Pažinau labai įdomių žmonių. Kai kurie iš jų tapo žinomais TV laidų vedėjais ir popžvaigždėmis. Apskritai, muzika mane suvedė su daug šviesių žmonių. Po studijų grįžusi į Lazdijus, tapau dzūkroko – kantri roko grupės „Kryžkelė“ vokaliste, pradėjau aktyviai dalyvauti įvairiuose rajono renginiuose ir projektuose. Vėliau pradėjau dainuoti bliuzroko grupėje „Andy Abro Band“. Koncertuoju ir kaip solo atlikėja. Paskutiniu metu šiek tiek domiuosi bosanovos stiliumi. Tačiau pasilieku muziką kaip sau malonų „burbulą“. Mėgaujuosi tuo, kad mano atliekamos dainos žmonėms patinka, stengiuosi jas atlikti kokybiškai ir nenuvilti klausytojų.

„Man muzika – stebuklas. Kažkada skaičiau tokią mokslininkų išvadą, kad muzika yra universali kalba, kuria gali perteikti emocijas. Labai mėgstu per muziką bendrauti su žmonėmis ir džiaugiuosi, kad man pavyksta sukurti tą ryšį“, – sako Justina Kreizaitė.

– Jūsų bliuzai labai simpatiški… Koks koncertas, kuriame teko dainuoti, Jums labiausiai įsiminė?
– Turbūt pats didžiausias renginys, kuriame esu dalyvavusi ne kartą, tai kasmetinis Suvalkų bliuzo festivalis. Čia koncertavome su grupe „Andy Abro Band“. Tai vienas didžiausių festivalių ne tik savo organizacija, bet ir atlikėjų „svoriu“. Sunku patikėti, kad už keliasdešimt kilometrų nuo Lazdijų nemokamai koncertuoja pasaulinio lygio bliuzmenai iš JAV ir tokios megažvaigždės, kaip, pvz., ZZ Top. Tikrai, tai renginys, į kurį labai rekomenduoju nuvykti visiems. Na, jau nemažai esu koncertavusi Lenkijoje, Latvijoje, Gardine, Lietuvos įvairiuose klubuose, filharmonijoje, Vilniaus rotušėje, festivaliuose, įvairių miestų šventėse. Dažniausiai kiekviename renginyje nutinka kažkas įdomesnio. Čia reiktų atskiro leidinio, kad viską išpasakočiau.
Taip pat labai vertinu ir Lazdijų kultūros centro organizuojamus renginius, kuriuose yra tekę dalyvauti kaip atlikėjai. Jautrios muzikinės misterijos. Kartais savo pagavumu ir sprendimais pralenkia didmiesčių profesionalų kūrinius. Apskritai, Lazdijų kultūros centro dėka turėjau galimybę įsijausti į labai daug skirtingų vaidmenų.

– Kas Jums yra giminės tradicijos? Kodėl visi jas turėtų branginti?
– Negaliu pasakyti, kad mes turime kažkokias išskirtines iš kartos į kartą perduodamas tradicijas. Esam paprasti. Kaip ir visi, švenčiam šventes, gimtadienius, susirenkam, kepam šašlykus…
Senelis visada buvo labai darbštus ir išradingas. Visada palaikantis bet kokį vaikų ar anūkų pasirinktą kelią. Visi buvo laisvi dirbti ką tik nori. Bet šiandien dirbam visi kartu ir tuo džiaugiamės. Žinoma, būna visko, kaip ir visiems. Pasipykstam, pasiginčijam. Visi mes labai skirtingi. Bet stengiamės gerbti vieni kitus, padėti, kai nesiseka, ir iki šiol sugyvenam.
Kodėl reikia branginti tradicijas? Todėl, kad jos kuria ryšį tarp kartų, bendrystę.

– Kaip Jums atrodo, ar ekologija ir ekogyvenimo būdas yra mados šauksmas, ar sąmoningas noras sveikiau gyventi?
– Anksčiau visiems atrodė, kad ekologiškas maistas tai kažkoks labai išskirtinis prabangos dalykas. O iš tikrųjų juk tai ir yra tikrasis maistas. Be skonio stipriklių, kurie apgauna receptorius, be chemikalų, sintetinių priedų. Kartais girdžiu sakant, kad ekologinis sertifikatas tai tik žodžiai, mitas. Galiu užtikrinti, kad jeigu yra sertifikatas – yra kontrolės sistema. Reiškia, produktas yra kontroliuojamas. Jeigu nėra sertifikato – kas kontroliuoja? Garbės žodis? Manau, produktas, praėjęs kasmetines kontrolės procedūras, yra patikimesnis negu tas, kuris visiškai nekontroliuojamas.
O dėl ekogyvenimo būdo, tai šiuolaikinėje visuomenėje po truputį visi jau turėtume įgyti ekologiškus įpročius. Tik, manau, tai daryti reikia su saiku, kad ir tausotume gamtą, ir kartu turėtume komfortišką buitį. Gal pradedame nuo atsakingo šiukšlių rūšiavimo, ar atsisakom plastikinių vienkartinių indų…. Kiekvienas po truputį, pagal savo gyvenimo būdą. Kad ir patiems būtų lengva, ir kad nepaverstume savo gyvenimo kažkokia „šventąja misija“. Vieną dalyką tikrai galiu patvirtinti. Žmonės, kurie ieško ekologiškos produkcijos, (pvz., mūsų ūkio klientai) tikrai yra labai šviesūs, smalsūs ir pozityvūs žmonės. Tik negaliu pasakyt, ar mityba yra to priežastis, ar jau pasekmė.

– Ar esate laiminga? Koks, Jūsų nuomone, yra laimės receptas? Kaip pasiekti, kad gyvenime būtų daugiau pozityvumo?
– Neturiu laiko negatyviems dalykams. Tikrai. Kažkada girdėjau tokį patarimą – iš dienos pasiimk tik geras akimirkas. Manau, esi laimingas tiek, kiek pats sau leidi tokiu būti. Tai aš stengiuosi būti laiminga, pamatyti ir „ištransliuoti“ pozityvą. Tikrai esu turėjusi ir sveikatos problemų, ir kitokių išbandymų. Bet, o kas jų neturėjo? Mėgstu „paburbuliuot“, bet suprantu, kad burbuliavimas nesukurs visiškai jokios vertės. Arba labai laikiną. Stengiuosi visiškai nesureikšminti paskalų.
Dirbu mėgstamą darbą, turiu muziką, turiu šeimos ir draugų palaikymą. Tai svarbiausia, o vis kita – tik detalės…

– Ar visa tai, ko Jums gyvenime reikia, yra Jūsų gimtuosiuose Lazdijuose?
Lazdijai yra mano namai. Bijau prikarksėt, bet čia tikrai labai ramu ir saugu. Viskas arti, gali nueiti pėsčiomis, gali nuvažiuot per 5 minutes. Galbūt šiek tiek trūksta to „miesčioniško“ laisvumo, pasisėdėjimo lauko kavinėse vasarą, daugiau pramogų ir pan. Bet sėdam į automobilį ir nulekiam į Vilnių ar Kauną. Prieš karantiną buvom pradėję „madą“ su draugais – važiavom į populiarių DJ koncertus. Prahoje stebėjome „Claptone“, Varšuvoje įspūdį padarė „Purple Disco Machine“ šou ir „Fat Boy Slim“. Atstumai šiais laikais tikrai netrukdo plėsti akiratį.
O ir Lazdijų gamta yra fantastiška. Dusia – pasakiško grožio ežeras. Ir žmonės nuoširdūs. Lazdijai tikrai yra mano namai. Jeigu reikėtų išvykti, būtų labai sunku.

– Ką reikia daryti, kad kuo daugiau jaunų žmonių po studijų ar iš užsienio sugrįžtų į Lazdijų kraštą?
– Manau, jaunam žmogui svarbu yra galimybė realizuoti savo svajones ir būti įvertintiems. Ne tik pinigine išraiška, bet ir moraliniu palaikymu, pagalba ir pan. Kad žmogus jaustųsi reikalinga bendruomenės dalimi. O jei dar pridėtume vieną kitą lengvatą nekilnojamojo turto įsigijimui, turėtume visai patrauklų startinį paketą. Lazdijams reikia energingų, veiklių ir darbščių žmonių, o tokie žmonės turi būti atitinkamai įvertinti.

– Kokią save įsivaizduojate po dešimties metų?
– Pradedam ir baigiam pačiais sunkiausiais klausimais ☺ Paskutiniu metu kiekviena diena atneša naujų netikėtumų. Tai sunku kažką prognozuoti.

„Dzūkų žinių“ informacija

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: