Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Gamta

Liškiava – iš amžių gelmių iškilusi ir naujam gyvenimui atgimusi praeitis

Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis. (Liškiavos parapija.lt nuotr.)

Rita Krušinskaitė

Vėlyvojo baroko šedevras, Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, įsikūręs sename Dzūkijos kaimelyje – Liškiavoje. Visai netoli jo, šalia Nemuno, stūkso Liškiavos piliakalnis, dar vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru, Perkūno šventinyčia. Abu objektai gausiai lankomi turistų iš Lietuvos ir viso pasaulio.
Manoma, kad   Liškiavą XIII a. pradžioje įkūręs kunigaikštis Erdvilas, o rašytiniuose šaltiniuose ši vietovė minima jau nuo 1044 metų. Archeologiniai kasinėjimai liudija, kad šiose vietose senovėje gyveno baltų gentis – jotvingiai.
Iki šių dienų ant Liškiavos piliakalnio išlikę mūrinės pilies bokšto likučiai, tačiau pati pilis niekada nebuvo pastatyta, mat po kryžiuočių sutriuškinimo Žalgirio mūšyje ji neteko gynybinės reikšmės. Šiemet piliakalnis ir alkakalnis buvo sutvarkyti, vyko kraštovaizdžio formavimas, kurio metu buvo iškirsti krūmai bei menkaverčiai medžiai, o piliakalnio kontūrai atsivėrė visa praeities didybe. Buvo įrengti nauji pėsčiųjų takai, atnaujinti akmeniniai laiptai. Taip pat restauruotos Liškiavos pilies pietvakarinio bokšto liekanos, nuo kurių atsiveria unikali Nemuno slėnio panorama.
Šalia piliakalnio ir alkakalnio lankytojus pasitinka edukacinė erdvė su informaciniais stendais, suoliukais, rodyklėmis, ugniaviete. Ant lauko riedulių nuoskalų įvardintos Liškiavos istorinės datos. Papėdėje – edukacinis meninis simbolis. Lankytojų srautų stebėjimui įrengtas lankytojų skaičiuotuvas.
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Liškiavoje ant kalno per prabėgusius amžius buvo pastatytos kelios bažnyčios. Dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia su dominikonų vienuolyno ansambliu – ketvirtoji. Dvasinė šventovė buvo pastatyta XVIII a.
Pagrindinės archeologinio paveldo vertybės, išlikusios Liškiavoje iki šių dienų, – bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, varpinė ir koplytstulpis, atkurta šeimyntrobė.
XVII a. pabaigoje tuometinis Liškiavos žemių savininkas Vladislovas Jurgis Kosyla, mirus jo vieninteliam sūnui Florijonui, Liškiavą testamentu užrašė Lietuvos provincijos dominikonų vienuoliams. Jie čia pastatė mūrinį vienuolyną ir bažnyčią, dviejų aukštų sandėlį su rūsiais, nedidelę šeimyntrobę, mūrinį bravorą ir skalbyklą, iškasė tvenkinius ir užveisė žuvies, pasodino vaismedžių sodą.

Nuo Liškiavos piliakalnio atsiveria nuostabūs vaizdai. (VSTT nuotr.)


Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 metais visa Užnemunė, kuriai priklausė ir Liškiava, atiteko Prūsijai. Lietuvos-Lenkijos padalijimas lėmė dominikonų klestėjimo Liškiavoje pabaigą. Prūsai, norėdami įgyti kuo daugiau turtų ir papildyti valstybės iždą, naikino vienuolynus bei grobė jų turtą.
Ne visi Liškiavos vienuolyne gyvenę dominikonai vienuoliai sutiko pereiti į pasauliečių kunigų luomą. Valdžia sutiko, kad nepanorę taikstytis prie naujos tvarkos vienuoliai liktų vienuolyne, tačiau jiems buvo uždrausta priiminėti naujokus.
Dėl to XIX a. pradžioje vienuolyne gyveno tik trys senukai, nebepajėgiantys prižiūrėti nei bažnyčios, nei paties  vienuolyno. Nebelikus vienuolių, vienuolyno pastatai ir bažnyčia atiteko parapijai.
1836–1849 metais vienuolyne netgi buvo įrengtas kalėjimas prasikaltusiems kunigams. Per prabėgusį šimtmetį vienuolyne veikė raštinė, paštas, smulkių prekių parduotuvė, pabėgėlių iš Lenkijos stovykla, aštuonmetė mokykla.
Praėjusio amžiaus pabaigoje Švč. Trejybės bažnyčia buvo restauruota. Rūsyje saugomos prabėgusius šimtmečius menančios antkapių liekanos, kunigų apdarai, senoviniai lygintuvai, žibalinės lempos ir kiti šios dvasinės šventovės gyvenimą menantys daiktai. Apie gyvenimo trapumą primena karstuose gulintys amžinybėn iškeliavusių vienuolių mumifikuoti palaikai. Eksponuojama ir senutėlė medinė valtis, kuria geraširdis parapijietis Julius Kvaracėjus kiekvieną rytą plaukdavo žvejoti ir pagautu laimikiu pasidalindavo ne tik su klebonija, bet ir su parapijiečiais.
Bažnyčia nuo seno garsėja stebuklingu Dievo Motinos paveikslu (Budslavlio Marijos kopija), kuris yra tapytas ant drobės ir dengtas sidabro apkaustu. Pagal legendą, tą paveikslą sielininkas rado Priegliaus upėje ties Karaliaučiumi ir 1699 metais padovanojo Liškiavos dominikonams.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: