Dineta Babarskienė
Jolanta Pileckienė iš Lazdijų sako, kad visą savo laiką kruopščiai planuoja. „Man reikia, kad gyvenimas suktųsi. Aš mėgstu greitį. Tokio dalyko, kaip nėra ką veikti, nežinau“, – prisipažįsta ji. Savo laiką ji padalijusi savo mėgstamiems pomėgiams: augina kone pusšimtį vištų, tarp jų trys dešimtys tikrų gražuolių – dekoratyvinių veislių vištų, myli gėles ir siuva lėles. Ir, žinoma, dar laiko tenka skirti buitiniams darbams, vasarą – daržams, vakavimams. Ji – medikė. 32 metus atsidavusiai darbavosi Lazdijų ligoninės Vaikų skyriuje slaugytoja. „Tik dabar dėl ligos turėjau išeiti iš darbo“, – prisipažįsta ir priduria, jog tikisi, kad viskas laikinai ir ji tikrai dar darbuosis: sugrįš į mediciną ar kitur dirbs – laikas parodys.
Lėles mylėjo nuo pat vaikystės, dabar siuva pati
„Parėjusi iš darbo, kad ir kaip pavargusi, iškart sėsdavau ir kažkiek pasiūdavau, mat būdavau sugalvojusi kokių tai naujų dalykų, norėdavau kuo greičiau pasižiūrėti, kaip atrodys. Aišku, daug nepadarydavau, nes nuovargis nugalėdavo, bet nusiramindavau, atsipalaiduodavau. Siūti lėles man didelis malonumas“, – prisipažįsta Jolanta.
O kodėl lėlės? „Iš Sankt Peterburgo atvažiavęs pusbrolis su šeima atvežė man pasiūtą lėlę Tildą“, – pasakoja ji. Pasirodo, moteriai patinka lėlės. Maža ji nepaleisdavo iš rankų lėlių, kai kurios išsaugotos iš vaikystės laikų dar ir dabar yra jos namuose, žavėjosi jomis ir suaugusi, kol galų gale pradėjo jas siūti pati.
„Panorau pabandyti pasiūti panašią į gautą dovanų. Buvau mačiusi tokias lėles, bet tik internete, o kai gavau dovanų „gyvą“ lėlę, ji man pasirodė dar gražesnė“, – prasitaria ji apie prieš trejus metus kilusį norą. Pasakė sau, kad būtinai išmoks ir siūs tokias pat ar dar gražesnes lėles. Tiesa, prisipažįsta, jog neapsiėjo ir be pamokų: susiieškojo informacijos interneto platybėse, surado moterį iš užsienio, kurios kursų medžiagą atidžiai stebėjo online – taip mokėsi. „Pradėjau siūti nuo nesudėtingų lėlių: vos ne iš vientiso sukirpimo: kai iškerpi, prikemši – ir jau lėlė. Jos buvo labai panašios į skudurines Onutes. Dabar mano lėlės gerokai patobulėjusios nuo tų pačių pirmųjų“, – pasisako lėlininkė. Jau kursuose ji išmoko ne tik Tildas siūti. „Lėlės Tildos – tai lėlės, ant kurių veidelių akutės – taškučiai, žandukai – paraudoninti, jos neturi nei burnos, nei nosies. Šios lėlės be jokių emocijų. Vaikai žaisdami patys kuria emocijas, nuotaiką, kokias tik jie sugalvoja“, – paaiškina lėlininkė. Tai, ko gero, šios lėlės ne tik džiaugiasi, juokiasi, bet ir pasipyksta, pasibara? „Na, žaidžiant, ko gero, visko atsitinka“, – sutinka Jolanta.
Išmoko siūti ir kiek kitokių lėlių. Jos lėlės tobulėjo: jau ir ausytės, ir nosytės, ir žandukai, ir bambos joms pasiuvamos ir rankų, ir kojų pirščiukus turi. Kitaip sakant, lėlės vis labiau panašėjo į mažus žmogučius. „Ir rūbus lėlėms siūti pradėjau mokytis“, – tarsteli ji. Neslepia, kad nusivylimų irgi buvo, bet ji nepaleido savo noro, užsispyrė ir išmoko.
Dabar ji ir siuva, ir neria vąšeliu lėles. „Nertos gal mielesnės ir švelnesnės, minkštesnės, bet siūtos tikresnės lėlės. Man patinka ir tos, ir tos“, – tikina ji. Vienodų net nesistengia pagaminti. Sako, ko gero, nė nepavyktų.
Lėlės vaikams turi būti įdomios
Ligoninėje moterį supdavo mažieji ligoniukai, namie lėlės, kurios visos skirtingos, įdomios, o svarbiausia, kad čia ji sudeda pačias gražiausias savo mintis. „Blogos nuotaikos lėlių nesiuvu. Neišeitų. Jei nėra nuotaikos, geriau nesėsti ir nedaryti: vaikams nereikia kurti žaislo blogai nusiteikus. Siūdama aš nusiraminu, galvoju apie tai, ką darau, o neriant dar ir skaičiuoti atidžiai tenka, tad turiu tai daryti ramioje aplinkoje, nes tai atidos reikalaujantis užsiėmimas, visą dėmesį sutelkiu į tai, ką darau. Rengiu lėles šviesiais drabužiais, tamsiais kažkaip nesinori. Tiesa, turiu vieną lėlę juodu sijonuku ir juodais batukais, bet tai itin retas atvejis“, – pasakoja ji. Prisipažįsta, kad jos lėlės kuriamos su didele meile, šiluma, lengvomis, kaip pati sakosi, mintimis ir tai daro tik gerų emocijų užvaldyta, rūpesčius palikusi nuošaly, ji sėdasi prie šito darbo. „Niekad nekuriu piktų lėlių“, – teigia lėlių kūrėja.
Rengia lėles, kaip sugalvoja, kaip jai užsinori, kokių nori, tokių spalvų medžiagas ir parenka lėlių drabužėliams, mat tai daro ne pagal užsakymą. „Specialių, skirtų lėlių drabužiams siūti, medžiagų pas mus sunku gauti. Siunčiuosi. Medžiagos turi būti smulkiu raštu, mat rūbeliai maži“, – atkreipia dėmesį ji. Drabužėliai kartais ryškių, o kartais pastelinių spalvų.
Lėlės išdabintos išskirtiniais rūbais. Lėlininkė stengiasi jas aprengti skirtingai ir dailiai, jos rankos pasiuva įvairiausių drabužėlių, batukų, kepuraičių. Siūti ji seniai išmokusi. Tiesa, sau siūti niekad taip ir nebandė, o štai lėlėms pasiuva viską, ką sumaniusi. Sako, kad stengiasi pasiūti visus drabužėlius nepriekaištingai, nori, kad jie atrodytų tvarkingi: paltai net su pamušalais. Ar vaikosi madų jos lėlytės? „Siuvu lėlėms nuo apatinių rūbelių iki paltų. Jos ir su kojinytėmis, ir su batukais. Aprengtos tai suknelėmis, tai sijonais ir kelnėmis, ir džinsais, ir kombinezonais, ir striukėmis, su kepurytėmis, turi ir rankinukus. Batukai, rankinės jau iš odos siuvamos“, – sako ji. Vaikai žaisdami tokias lėles gali nurengti, aprengti: jos turi ir šiltesnių, ir vasariškų rūbelių. Nori, jog vaikai žaistų su jos kurtomis lėlėmis, tad tokios, kokias iš pradžių siuvo, kur daug kas priklijuota, prisiūta buvo, nenurengiamos – dabar jau netinka. Jolantos kuriamos lėlės įgavo „gyvybės” ir jau gali pasukti galvą, galima jas pasisodinti, sulenkti kojas, perrengti kitais drabužiais, šukuoti plaukučius. Anot jos, jai svarbu, kad vaikams lėlės būtų įdomios. „Dar neteko sutikti mergaitės, kuri, pamačiusi lėlę pūstu sijonuku, nenorėtų jos paimti į rankas. Pūstais sijonukais, iš tiulio siūtais, aprengtos lėlytės labai patinka mergaitėms“, – pastebi lėlininkė. Tiesa, sako, kad lėlės gali kuo puikiausiai tikti ir namų interjerui puošti. Ir dar pastebi, kad nors su lėlėmis šiuolaikiniai vaikai nori žaisti, tačiau šios lėlės pas mus dar nėra tokios populiarios kaip užsienyje.
Siuva ji ne tik mergytes, bet ir berniukus, bent jau keturis tai tikrai pasiuvo. „Būna, kad paprašo, kad pasiūčiau mergytę ir berniuką. Tėvai dovanoja jaunavedžiams linkėdami susilaukti vaikučių, mat anūkų labai norintys, tad dovanoja porelę“, – papasakoja lėlininkė.
Lėlių karalystė vis didėja, plečiasi, mat lėlių karalienei Jolantai idėjų nestinga, o ir svajonių lėlė dar nepasiūta. Jos lėlėmis pasigrožėti galima feisbuko puslapyje „Siūliukė“. „Paskatino sukurti puslapį mano lėlėms kolega gydytojas, kad žmonės pamatytų, ką aš gaminu“, – sako lėlininkė. Daug lėlių išdovanojanti, o pirmutinė naujai „gimusios“ lėlės vertintoja – anūkė.