Rita Krušinskaitė
Kalendorius pamažu skaičiuoja paskutines žiemos dienas, o gamtos ženklai skelbia, kad į žemę jau sugrįžta pavasaris. Sugrįžta paukščiai, skraido mašalai, brinksta pumpurai, skleidžiasi žiedai ir meškai jau nesinori miegoti.
Varėnos rajone, Marcinkonių apylinkėse, medžiotojai aptiko rudosios meškos pėdsakus. „Taigi pavasaris jau čia pat, nes Dzūkijoje pabudo ne tik barsukai ar pelkėje rytais trimituoja gervės, bet ir po paskutinį sniegą braido rudoji meška“, – skelbia įrašas Dzūkijos nacionalinio parko Facebook paskyroje. Manoma, jog rudoji į Lietuvą užsuko iš Baltarusijos po žiemos miego ir mūsų miškuose neužsibuvusi sugrįžo atgal.
„Jau sugrįžta pavasario šaukliai, garsiai šūkaujantys paukščiai – pempės, žąsys, gervės, karveliai keršuliai ir kai kurių rūšių antys“, – tvirtina daugelį metų gamtos ženklus stebintis Žuvinto biosferos rezervato ekologas Arūnas Pranaitis.
Anot gamtininko, antys dažniausiai parskrenda, kai atsiveria vandens telkiniai, ežerai, tačiau toks jų pasirodymas gali ir apgauti, nes labai dažnai jos parskrenda iš Nemuno į ežerus ir tai nėra rimta migracija. Tuo tarpu žąsys tikrai migruoja – sugrįžta ne tik pilkosios žąsys, paprastai žiemojančios netoli Lietuvos, bet ir želmeninės bei baltakaktės – rimti, tradiciniai pavasario migrantai. Poromis ar nedideliais pulkeliais parskridusios pilkosios gervės klykauja vakarais. Jau parskridusios pempės. „Vieversio dar negirdėjau, tačiau tai tik laiko klausimas. Neabejoju, kad po dienos kitos ir jis pasirodys. Paprastai būna taip, jei yra pempė, tai ir vieversys turi būti“, – sako A. Pranaitis.
Žuvinto ežeras irgi beveik išsivadavęs iš ledo gniaužtų, didžiulės properšos atsivėrusios didesnėje nei pusės ežero teritorijoje, čia rėkauja gulbės giesmininkės, plaukioja didieji ir mažieji dančiasnapiai, antys klykuolės. Tačiau paukščių nėra labai daug. „Prisimenu tokių metų, kai paukščius skaičiuodavome šimtais, o dabar dar tik dešimtimis“, – sako A. Pranaitis.
Paukščių migraciją gamtininkai gali stebėti pagal satelitinių daviklių siunčiamus signalus. „Jais esame sužiedavę tris žąsis. Viena pora jau senokai parskridusi maitinasi Žuvinto apylinkėse, o kitos žąsys, esančios Vokietijoje ir vakarinėje Lenkijoje, dar negalvoja parskristi, tikriausiai nelabai jaučia oro pasikeitimus. A. Pranaičio nuomone, kuo toliau numigruoja paukščiai, tuo mažiau jie yra prisirišę prie momentinių klimato pokyčių ir laikosi savų tradicijų. Jiems migracija susijusi su dienos ilgumu, o tokie dalykai kaip šiltesnis ar šaltesnis pavasaris nelabai rūpi.
„Yra ir tokių paukščių, kurie niekur neišskrenda žiemoti, tačiau pavasariu labai džiaugiasi. Miškuose jau galima klausytis genių tarškinimo, jei tik miškas vertingas ir jame yra negyvų medžių. Lygiai taip pat elgiasi didžiosios ir mėlynosios zylės, gieda net išsišiepusios. Rezervato teritorijoje gyvenanti jūrinių erelių pora energingai skraido ir, ko gero, jau pradeda taisyti lizdą. Tai labai neįprasti, ankstyvi jų veiklos požymiai. O krankliai šiuo metu nekranksi, bet melodingai čiulba“, – pasakoja gamtininkas.
Saulės dabar yra, šviesu, pradeda skraidyti pirmieji vabzdžiai, bitės jau apsiskraidė prieš savaitę. Saulėkaitoje jau galima pamatyti visokių mašalų, dvisparnių vabzdžių, gamtininkas nenustebtų, jei pasirodytų ir drugys citrinukas.
Vegetaciją pradeda miško augalai, darželiuose pradeda žydėti snieguolės, lapelius leidžia krokai. Laukinėje gamtoje pumpurai pamažu brinksta, ypač tai ženklu pažvelgus į alyvas.
Anot A. Pranaičio, tai, kas vyksta gamtoje, nėra joks stebuklas, tačiau pirmieji pavasario ženklai šiemet pasirodė labai anksti. „Aš net nesuspėjau ant Žuvinto ežero gerokai pavaikščioti, nes jis nebuvo užšalęs taip, kad visur saugu būtų buvę vaikščioti. Vieno didžiausių žiemos malonumų, apeiti ir apžiūrėti, kaip atrodo kinys, bebrų nameliai, šią žiemą neturėjau, nes prieiti ir apžiūrėti – vienas vaizdas, o priplaukti valtimi – kitas“, – apgailestavo A. Pranaitis.
Jei palygintume su praėjusių metų tuo pačiu laiku, tai gamta gyveno visiškai kitu ritmu. Žuvinto ežero nendrynuose bolavo sniego pusnys, kai kur siekusios beveik metrą aukščio.
„Pavasaris visada žavus ir visai nesvarbu, kad jis labai ankstyvas, tačiau niekas negali duoti garantijos, kad orai neatšals. Yra buvę metų, kai pavasaris sužavi savo šiluma, o antroje kovo pusėje užklumpa šaltis su sniegu ir sugrįžusiems baltiesiems gandrams apsnigtiems ir susitraukusiems tenka stypsoti pakelėse“, – prisiminimais pasidalino A. Pranaitis.