Antradienio popietę sėdžiu savo kambaryje ir pradedu rašyti savaitės komentarą, kurių jau esu parašęs šimtus, bet šios savaitės komentaras išskirtinis, nes niekada per savo penkiasdešimt metų, praleistų šiame pasaulyje, neteko rašyti apie karą, vykstantį šiuo metu. Už lango giedras dangus, šviečia ryški kovo 1-osios saulė, kambaryje šilta ir ramu. Bet savo mintimis nuo ankstaus vasario 24-osios ryto esu mintimis Ukrainoje, kur ukrainiečiai didvyriškai ir su milžinišku entuziazmu stabdo sužvėrėjusius V. Putino kariuomenės kraugerius. Nei V. Putino, nei S. Lavrovo, nei S. Šoigu ir kitų maskolių budelių liežuvis tiesiog neapsiverčia vadinti žmonėmis. Tai kažkokie išsigimėliai, nes tik tokie gali duoti įsakymus savo kariuomenei pulti ir žudyti taikius Ukrainos gyventojus, kurie tenori vieno dalyko pasaulyje – taikiai ir ramiai gyventi savo nepriklausomoje ir laisvoje valstybėje ir laisvai rinktis savo gyvenimo kelią. Bet ne, to negali leisti kraugerys V. Putinas ir jo nusikaltėlių bei tarptautinių teroristų gauja, gerianti ukrainiečių kraują ir norinti laisvą Ukrainą ištrinti iš pasaulio žemėlapio bei vietoj jos palikti niūrų ir skurdų kraštą, priklausantį pačiam bjauriausiam ir šlykščiausiam Rusijos režimui.
Dėl Rusijos, kaip okupantės ir taikių žmonių kraugeriškos žudymo mašinos, o ne taikios ir demokratiškos valstybės, neturėjau nė menkiausių iliuzijų nuo pat vaikystės ir paauglystės. Šviesaus atminimo tėtis Stalino laikais kalėjo Mordovijos lageryje ir buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, tad man anksti įskiepijo požiūrį į bolševikinę ir komunistinę Rusiją. Man visuomet buvo aišku, kad į rytus nuo mūsų yra tamsybių, prievartos ir žiaurumu persmelktas kraštas. Pilnas gabių žmonių, turtingas savo gamtiniais ištekliais ir neaprėpiamais plotais, bet baisiai nelaimingas, nes šį kraštą nuo pat 1917 metų iki dabar, su mažomis išimtimis, valdė ir valdo kažkokie lyg ir į žmones panašūs padarai. Bolševizmas ir komunizmas per ilgus metus suėdė Rusiją lyg pats bjauriausias vėžys ir mums bei kitoms Baltijos valstybėms tiesiog labai pasisekė, kad pavyko iš raudonojo lagerio laiku pabėgti.
Kai skaitysite šį komentarą, jau bus prabėgusi lygiai savaitė nuo karo pradžios, ir visiškai nesvarbu tai, kiek jis tęsis ir jeigu net formaliai nugalės okupantai, V. Putino Rusija šį karą jau pralaimėjo tada, kai tik jį pradėjo. Senas posakis byloja: „Kas pirmas pakelia kardą, tas nuo jo ir žūsta.“ Be to, V. Putinas ir jo gauja buvo tokia savimi pasitikinti, kad galvojo, jog užteks tik įžengti į Ukrainą ir jie iš karto laimės. Jiems netikėtai sulaukė itin stipraus, organizuoto ir galingo pasipriešinimo. Vienas Ukrainos karys atstoja dešimt rusų, nes tarp jų milžiniškas skirtumas. Ukrainietis gina savo kraštą, savo miestą ir savo šeimą. O ką gina Rusija?! Todėl rusų karių nukauta yra žymiai daugiau nei ukrainiečių. Svarbiausia, kad nemaža dalis rusų savo šalyje net negauna objektyvios informacijos apie vykstantį karą, o tegali matyti ir skaityti tik Kremliaus propagandą. Jiems, kaip ir visuomet, brukamas aklas melas: atėjome vaduoti savo tautiečių Donecke ir Luhanske, vykdomos tik taškinės operacijos, siekiame nuversti Ukrainos režimą ir t. t. ir pan.
Pagaliau prabudo sotūs, tingūs ir patenkinti savimi Vakarai, kurie iki šiol V. Putinu ir jo režimu tik piktinosi, reiškė susirūpinimą ir apgailestavimą. Pagaliau baigė triznioti, myžčioti ir stenėti. Miela, malonu žiūrėti, kaip Vakarų valstybės vieningai pradėjo tiekti ginkluotę Ukrainos armijai, finansinę ir kitokią paramą Ukrainos žmonėms, į kuriuos, beginklius ir taikius, be jokio gailesčio šaudo ne tik V. Putino, bet ir A. Lukašenkos ginkluotos bandos. Šių minėtų personų negalima vadinti prezidentais, nes tikrais prezidentais būna tik laisvai išrinkti protingi, padorūs ir taurūs žmonės.
Dabar Ukrainoje sprendžiasi ne tik šios valstybės, bet ir kitų laisvų ir demokratinių valstybių ateitis. Žinoma, rusai gali sunaikinti, sutrypti ir išdeginti didelę Ukrainos teritoriją, bet pavergti ukrainiečių jai nepavyks niekada, nes ši didi tauta niekada nepamirš, ką padarė Rusija jų valstybei ir žmonėms. Jeigu Rusija turėtų tikrą kariuomenę, tuomet ši garbingai kautųsi su ukrainiečiais, bet žmonės, šaudantys į gyvenamuosius namus, deginantys automobilius su gyvais žmonėmis, naikinantys šeimas su mažais vaikais ir kūdikiais, niekada nebus verti kario vardo.
Rusijoje karių gyvybės niekada nebuvo vertinamos. Rusai ir antrą pasaulinį karą laimėjo savo eilinių karių kūnais užversdama priešo techniką. Ar galite įsivaizduoti, kad dabar žuvusio Ukrainoje rusų kario šeimai išmokama vargana 50 dolerių kompensacija!!! Ar galite įsivaizduoti, kad žmogaus gyvybė vertinama tik penkiasdešimčia JAV dolerių?! Kai išgirdau šią informaciją, net kraupu pasidarė, kiek V. Putino gauja tevertina savo karius.
O mes Lietuvoje kiekvieną rytą keliamės ir skubame įsijungti radiją, televizorių, kompiuterį ar išmanųjį telefoną ir skubame išgirsti ir pamatyti, kaip sekasi mūsų broliams ukrainiečiams. Kad ir kaip nuogąstaujame, bet vis viliamės, kad viskas bus gerai, o juk kitaip būti ir negali, nes karo nusikaltėliai gali tik laikinai tave priversti susirūpinti, susigūžti ar nuogąstauti. Ukraina šį karą jau laimėjo. Amžina šlovė Ukrainai ir jos didvyriams!