Vilma Danauskienė
Ne, tai ne balandžio 1-oji. Nors labai norėčiau, kad taip būtų.
Šįryt netekome kunigo Vytauto Prajaros. Kryžių šventovės Statytojo. Buvusio ilgamečio Metelių parapijos klebono, dekano.
Didžio Žmogaus. Žmogaus, savo gyvenimą pašventusio Dievui, Tikėjimui ir Metelių kraštui.
Kai išgirdau šią naujieną šįryt, pirma mintis buvo – Dieve, tu juokauji? Nes tai negali būti tiesa. Tai neteisinga. Gi klebonas planavo velykinį kapelos koncertą Meteliuose…
Meteliai ir meteliškiai kunigui Vytautui buvo viskas – Dievas, Bažnyčia, Šeima, Meilė, Gyvenimas. Ir tas jo iškėlimas į Seirijų parapiją, pripažinkim, nebuvo teisingas.
Aš prisimenu, kai pernai, per 60-ąjį kunigo Prajaros jubiliejų, viena meteliškė man pasakė: „Paskeitis mūs klebonas, paskeitis. Liūdnas tokis. Iškritis iš rikto. Dzie, ne tas žmogus. Kap jam šitas perkėlimas iš mūs in Seirijus paškadzino. Cik jis viskų savin, mumi nesako. Ale gi macyc, macyc, slūgute, kad žmogui šaknis atkirto. Atkirto šaknis. Ar raikejo jį iš mūs iškelc, sakyk man, ar raikejo? Išrovėt, su šaknimi iš mūs išrovėt Žmogų…“
30 metų atidavęs Metelių parapijai, pastatęs prie nuostabaus Dusios ežero Kryžių Bažnyčią – Kristaus Tikėjimo Šventovę, tris dešimtmečius atidavęs savo suburtai Metelių kaimo kapelai, paprastas, šiltas, nuoširdus, mokantis ir pašmaikštauti, ir užjausti, ir pagalbos ranką ištiesti.
Apie tokius sakoma – žmonių Kunigas.
Toks kunigas Vytautas lieka mano ir, tikiu, visų Lazdijų krašto žmonių atminty.
Nuoširdžiai prašau visas poras, kurias kunigas Vytautas Prajara Kryžiuose per tiek metų sutuokė – pasimelskite, kad Dievas mūsų klebonui būtų atlaidus ir gailestingas.
Ši Bažnyčia, kurią pastatė Kunigas Vytautas PRAJARA, tebus gyvas ir amžinas paminklas visiems Jo geriems darbams, kuriuos šis Dievo Kareivis nuveikė Lazdijų kraštui ir Lietuvai.
Amžiną atilsį…