Rita Krušinskaitė
Siekiant reguliuoti ypač agresyvių ir toksiškų kraujasiurbių upinių mašalų, vasaros pradžioje puolančių žmones, gyvulius ir paukščius, populiaciją, į Nemuną išpiltas biologinis preparatas šių vabzdžių lervoms naikinti.
Šalies Vyriausybė ir visos Pietų Lietuvos savivaldybės pasirūpino, kad vasaros pradžią būtų malonu leisti lauke ir nereikėtų visomis įmanomomis priemonėmis gintis nuo kraujasiurbių mašalų.
Lazdijų rajone, ties Varviškės kaimu, praėjusios savaitės pabaigoje į Nemuną buvo išpiltas biologinis preparatas „VectoBac 12AS“ kraujasiurbių upinių mašalų lervutėms naikinti. Atsižvelgus į Gamtos tyrimų centro mokslininkų, vykdžiusių stebėjimus jau nuo balandžio, rekomendacijas, preparato išpylimui pasirinktas maksimaliai veiksmingas laikas, kai mašalai yra lervos stadijoje, bet visi išsiritę iš kiaušinių.
Antrasis pylimas, kuriuo siekiama sumažinti pasroviui upe iš biologiniu preparatu neapdorotos Nemuno atkarpos atplaukusių lervučių gausumą, bus vykdomas atsižvelgus į gamtos sąlygas ir mokslininkų tyrimų rezultatus.
Iš viso šiais metais į Nemuną bus išpilta 5,8 tūkst. litrų preparato mašalams naikinti. Projekto įgyvendinimo vertė – 93 tūkst. eurų. Valstybė skyrė 65 tūkst. 310 eurų dotaciją, likusias lėšas lygiomis dalimis sumokėjo penkios Pietų Lietuvos savivaldybės: Druskininkų, Varėnos, Lazdijų ir Alytaus miesto bei rajono.
Anot Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Entomologijos laboratorijos vadovės, Vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Rasos Bernotienės, upinių mašalų naikinimui naudojamas biologinis preparatas „VectoBac 12AS“ savo sudėtyje neturi cheminių elementų. Mašalų lervos žūva nuo jas pažeidžiančios bakterijos, kuri nėra pavojinga kitiems gyvūnams, žuvims ar žmonėms. Be to, ji pati, veikiama aplinkos, maždaug po dviejų savaičių žūsta nepalikdamas jokių poveikio pėdsakų.
Iš maždaug 30 Lietuvoje priskaičiuojamų upinių mašalų rūšių tik kelios žinomos kaip kraujasiurbės. Rūšis, kuri naikinama Nemune, ypač agresyvi, tačiau kraują siurbia tik patelės. Tuo tarpu patinėliai trumpai gyvena, neskrenda prie žmonių ar gyvulių, jiems nėra poreikio gauti kraujo, nes minta nektaru.
Lietuvoje užfiksuota pora atvejų, kai nuo upinių mašalų krito naminiai gyvuliai. 1999 metais Varėnos rajone kelios karvės krito labai greitai, vos per vieną dieną. 2005 metais jau ne iš Nemuno kilę mašalai, greičiausiai iš Latvijos, taip gausiai užpuolė kelias karves, kad jos irgi krito.
Žmogui, sukąstam upinių mašalų, gali pakilti kraujospūdis, pradėti svaigti galva, atsirasti silpnumas, susidaryti kraujosruvos, guzai, patinimai, ypač dideli jie būna, kai įkandama į akių sritį.
Lietuvoje kraujasiurbiai upiniai mašalai naikinami daugiau kaip dvidešimt metų. Sistemingai naikinant jų lervas, populiacijos gausumas buvo ženkliai sumažėjęs. Tačiau 2010 metais, nebelikus apskričių, upinių mašalų naikinimo programos finansavimas buvo nutrauktas ir jų populiacija smarkiai padidėjo.
Druskininkų savivaldybės vadovų ir specialistų pastangomis, 2016 metais vėl buvo atnaujinta finansavimo programa ir pradėtos naikinti kraujasiurbių upinių mašalų lervutės.