Rita Krušinskaitė
Konkurso „Metų ūkis 2021“ Lazdijų rajone pirmos vietos laimėtojas 87 metų Edmundas Henrikas Jastramskas su žmona Danute Genovaite ūkininkauja Lazdijų rajono Šventežerio kaime. Ekologiniame ūkyje auginamos įvairios kultūros, iš kurių ūkio aliejaus spaudykloje gaminamas šalto spaudimo aliejus. Didelę ūkininkavimo patirtį sukaupęs ūkininkas „Dainavos žodžio“ skaitytojams pasakoja apie nueitą kelią, kuriame būta visko.
– Kaip atsirado jūsų ryšys su kaimu, žeme, kur sėmėtės žinių ūkininkavimui? Ar pavyko išvengti lemtingų klaidų?
– Užaugau „ant žemės”, tėvai turėjo 20 hektarų žemės ir ūkininkavo. Ir aš visada gyvenau tik kaime. Tai ir padėjo pagrindus mano gyvenimui. Visa augmenija, gyvūnija ir kiekvienas žmogus turi savo vietą šitoje žemėje. Juk ir tautos nebūna be žemės, ir valstybės nebūna. Žemė yra visko pagrindas ir stiprybė.
Šiek tiek ūkininkavimo žinių įgijau besimokydamas politechnikume, seminaruose, kursuose, skaičiau nemažai literatūros rūpimomis temomis. Informacijos ieškojau visur, o ir gyvenimiška patirtis buvo artimai susijusi su žemės ūkiu.
Žinoma, buvo visko – neišvengta ir klaidų, ir nesėkmių. Tačiau tokių lemtingų klaidų, kurios būtų turėję įtakos kardinaliems veikos pokyčiams, neprisimenu. Žmogus nuolat klysta. Neklysta tas, kas nedirba. Tik klaidas reikia pastebėti ir laiku ištaisyti.
– Kas suteikia jėgų ir energijos net ir sulaukus garbaus amžiaus?
– Svarbiausia – negalima pulti į neviltį, kai nepasiseka. Jei vieną kartą nepasiseka, tai kitą – pasiseks. Būna, kad neuždera kokia kultūra, tai ką padarysi. Kai dirbi, tai pamiršti, kad ir skauda kažką. Kol leidžia sveikata, aš daug darbų dar pasidarau pats.
– Šeimos vaidmuo ūkininkaujant. Kaip pavyko vaikams ir anūkams išugdyti meilę žemei ir žemdirbystei?
– Darni šeima – tai didžiausia gyvenimo sėkmė. Kai sulauki palaikymo ir supratimo, tai ir paskata dirbti kitokia. Džiaugiuosi, kad šeimos nariai pamatė, jog mano pasirinktas kelias geras, iš jo galima pragyventi, ir patys juo pasuko.
Visų šeimos narių ūkiai ekologiniai. Išbandėme ir gyvulininkystę, tačiau likome prie augalininkystės. Kiekvienas mūsų šeimos ūkininkas planuoja ūkį savo nuožiūra, bet dėl esminių sprendimų tariamės ir visada vieni kitiems padedame.
– Su kokiais absurdiškiausiais įstatymais teko susidurti?
– Tų įstatymų daug, sunku sugaudyti pakeitimus, juos visus išstudijuoti. Niekas neįspėja, jei kažką rimtai pradeda. Be to, labai daug įvairių formų, ataskaitų ir lentelių reikia užpildyti. Tas atima nemažai laiko ir kelia labai daug streso.
Esame susidūrę su absurdiška tvarka dėl ekologinio statuso. Man sunku suprasti, kaip vidury ekologinio lauko iškirtus kelis krūmelius ir išdirbus žemę, tas lopinėlis negali būti ekologiškas. Jam taikomas pereinamasis laikotarpis, nors jis jau daugybę metų buvo ekologinio lauko viduryje ir jokia chemija ten negalėjo patekti. Bet toks įstatymas.
Norėčiau, kad kuriantys taisykles ir įvairias dokumentų formas, patys atvažiuotų ir išbandytų tai praktiškai, nes yra daug absurdiškų dalykų. Begalę nereikalingų popierių reikia užpildyti.
Mūsų ūkis labai mažas ir gamybos apimtys nedidelės, tačiau taikomi lygiai tokie patys reikalavimai kaip didelėms įmonėms su šimtais darbuotojų. Tokios įmonės „popieriniam” darbui turi bent po kelis etatus, tuo tarpu mums viską reikia daryti patiems. Dėl to ir stresuojame, nes turim „tikro“ darbo laukuose, o čia reikia sėdėt ir pildyt lenteles.
– Kur slypi ūkininkavimo sėkmė?
– Atkaklumas – vienas svarbiausių raktų į sėkmę. Visiems ūkininkaujantiems patarčiau nenuleisti rankų ir nebijoti nesėkmių, nebijoti klysti. Sėkmė tikrai ateis, tik reikia nenuleisti rankų. Kolegoms ūkininkams linkiu puikios sveikatos, gerų derlių ir gerų supirkimo kainų.